Proto stabilumas

Šį kartą trumpai. Kaip išlaikyti proto stabilumą ir koncentraciją, kuri reikalinga sąmoninguose sapnuose. Be pastovaus treniravimosi, be pastovios koncentracijos mūsų sapnai bus lygiai tokie patys išplaukę, kaip ir mūsų dėmesys kasdieniame gyvenime. Jei gyvenime mums netenka dirbti darbo, reikalaujančio dėmesio ir kruopštumo, tada reikia papildomai skirti sau laiko išvystyti šią savybę. Kuo daugiau blaškymosi gyvenime — tuo sapnai neryškesni ir sąmonė nesugeba išaikyti stabilaus vaizdo. Dėl to, galima teigti, kad žmonės, kurie dirba sąžiningai, kruopščiai ir su atsidavimu, paprastai išvysto koncentraciją natūraliai, ir reikalinga tik nedidelė korekcija ar postūmis.

Netgi toli pažengę žmonės praktikuoja vieną ar kitą pratimą. Budistai vadina šią būseną „ramiu tvirtumu“, arba žinė, bei pabrėžia tos būsenos svarbumą.

Vieną pratimą jau minėjau: įsivaizduojame, kad ant galvos padėtas daiktas. Yra dar keli pratimai. Pateiksiu juos iš Tibeto sapno ir miego jogos knygos. 

1. Prievartinis tvirtumas. Koncentruojamasi į objektą ir laikomas tvirtas žvilgsnis, visiškai nemirksint ir neryjant seilių, atsipalaidavus, bet akis atmerkus nei per plačiai, nei per mažai. Žiūrima į objektą tiesiai, kvėpuojant ramiai. Gali tekėti ašaros, bet reikia vis tiek nejudėti. Daiktas gali būti bet koks, ypač toks, kuris duoda įkvėpimo, bet visada tas pats. Tibeto budistai naudoja raidę „A“ penkiuose koncentriniuose skrituliuose:
   
   
   

   Į šį ženklą žiūrima iš apie 45-50 cm atstumo. Ilginant pratimo laiką ar po tam tikro praktikos laiko atsiranda keisti kūno pojūčiai ir įvairūs vizualiniai efektai. Protas gali imti elgtis irgi keistai. Bet tai normalu. Jei nėra objekto po ranka, galima įsivaizduoti šviesos kamuolį ant kaktos, ir jame patalpinti dėmesį. Pratimo metu nefantazuoti, negalvoti apie praeitį ar ateitį, neatitraukti dėmesio į garsus, fizinius jutimus, tiesiog žiūrėti stabiliai ir tvirtai. Iš pradžių kvėpuoti lengvai, vėliau dar lengviau, iki kol kvėpavimo jutimas išnyksta. Nesnausti, neįeiti į transą ir negalvoti apie daiktą, tiesiog jausti jį esant dabartyje. Kai dėmesys atitrūksta, grąžinti jį atgal. Galima daryti pertraukas, bet pertraukų metu nemąstyti, o likti susikaupus (kartoti ką nors, jausti savo kūną, emocijas ir pan.)
   

   
   
2. Natūralus tvirtumas. Kai su pirma stadija praėjome, kai galime stabiliai ir ramiai išlaikyti dėmesį į objektą, netgi pajaučiame tylą, ir daugiau nereikalinga prievarta, galima atsikratyti daikto ir koncentruotis tiesiog į erdvę priešais. Galima žiūrėti į dangų ar laikyti žvilgsnį tarp savęs ir sienos. Leisti protui ištirpti erdvėje, pasklisti po jį, koncentruojant protą į viską aplinkui. Tai vadinama proto „sujungimu su erdve“.
   
   
3. Aukščiausias tvirtumas. Galva tiesiog pasidaro šviesi, nereikalinga jokia prievarta, ir jaučiamas lengvumas, ramybė. Mintys atsiranda ir tuojau pat nunyksta.

Pagrindininės kliūtys yra: blaškymasis, kai mintys šokinėja ir negalima susikoncentruoti; mieguistumas, suglebimas. Protas neturi būti pasyvus, besiblaškantis ir silpnas. Reikia išmokti būti ir ramiam ir tvirtam, pasiekiant maksimalią jėgą.

Koncentracija leidžia pilnai valdyti savo sąmonę ne tik gyvenime, bet ir sapnuose, dėl to sapnai tampa vis labiau sąmoningesni.

Tai kas gi yra sapnas — artėjam prie tiesos?

Ši tema gana sudėtinga, net nežinau, nuo ko pradėti... 

Nesąmoningus sapnus galime vadinti iliuzijomis, kaip visur bandoma aiškinti. Kaip aš nekenčiu to štampo filmuose, kai sakoma: „Miegok, vaikeli, čia TIK sapnas“! Galime vadinti informacijos archyvatoriumi, kuris išrankioja nereikalingą informaciją ir ją išmeta. Kiti sako, jog tai tiesiog karma matyti sapnus, ir visiškai tobulas žmogus neturi matyti jokių sapnų.

Padarom eksperimentą mūsų multidimensiniame mąstyme, ir priimkim, jog visi šie teiginiai teisingi. Ką gi gausime? Sapnai — tai iliuzija, tik įvykiai, informacijos doroklio šalutinė išdava, ir mums jų nereikia matyti. Tokį mitą šiame pasaulyje mes turime. Jis atsirado nežinau kada, bet profesorius Freudas prie to prisidėjo, tai faktas. O jei prisiminsime antikos laikus ir ankstesnius, jiems buvo skiriama žymiai didesnė dalis gyvenime. Turime tokį paradoksą: mokslas neneigia sapno reikalingumo, bet nepaaiškina atvejų, kai žmonės visai nemiega ir nepaaiškina vaizdų, kuriuos matome sapnuose. Šiuolaikinis mokslas — tai mašina, kuri skirsto nepaaiškinamus dalykus į „efektus“ (atseit, įdomu, gal kada prisireiks), ir į mistiką (atseit, mes tuo netikime). Taip kad ne mokslas turi aiškinti sapnus, nes jis yra impotencijos stadijoje. Iš kitos pusės žiūrint, 19-20 amžių atradimai buvo susapnuoti. Prisiminkime Kekulės benzeno molekulę, kurią jis susapnavo kaip beždžiones įsikibusias viena kita į uodegas. Teslos eksperimentus, kurie tarp kitko JAV tik dabar imami judinti, nes viskas buvo įslaptinta. Tesla turėjo savybę „matyti“, tai buvo beveik priepoliai. Visi gerbiantys save mokslininkai anksčiau ar vėliau padarydavo tą pačią išvadą apie informacijos mainus per sapnus, bet 19 amžius tapo tarytum žmonijos sąmonės laidojimas. 

Dabar žmonės neigia sapnų reikšmę tik iš įpratimo, nes tai buvo kalbama ir kalbama. Kol galiausiai užsiprogramavome, taip kaip kažkam reikėjo. Norėčiau aš pamatyti tą vienintelį žmogų, kuris buvo pradininkas užmušant šią svarbią žmogaus savybę. Bet... ne viskas taip paprasta. Ir tai vėliau išaiškės. 20 amžius — tai žmonijos genocidas, neliko laiko kada galvoti, ir taip buvo įpiršta idėja, kad mokslas viską paaiškins. Čia Bažnyčia irgi rankų sudėjusi nebuvo. Per visą krikščionybės istoriją tik ir matome, kaip buvo šalinamos apokrifinės knygos bent žodeliu mininčios astrologiją, sapnus — atseit tai gnosticizmas, kuris tik iškraipo tiesą. Mano manymu, Dievas Tiesa vadino viską aplinkui, o ne tik tą kruopelytę, kurią mums dabar duoda pačiulpti.

Šiandien perskaičiau G.Beresnevičiaus straipsnį apie vidinį balsą ir vos nesusivėmiau. Iš vienos pusės jis tiki šamanizmu, iš kitos — sako, jog visi girdimi pasąmonėje balsai yra šėtono vilionės kad apgautų „klausytoją“. Tik jis ir Bažnyčia niekaip nepasako, o kaip gi atpažinti demono balsą girdimą sąmonėje nuo Dievo balso. Nematau jokios logikos. Tuo tarpu K.Kastaneda savo knygose rašo Don Chuano mintį: balsas ateina iš begalybės, nežinomybės, kuri ir yra Jėga.

Telieka viena išvada, kurią aš padariau — nėra nei Dievo, nei Šėtono, yra tik žmonių mintys, kurių katile mes verdame: vienos mums daro įtaką, kitos — ne. Tai yra informacijos mainai. Viskas labai paprasta, tik neaišku, kodėl niekas iki to nesusigalvojo. Bet aš neneigiu Dievo, ir tuoj pabandysiu įrodyti kodėl.

Dievas — tai šviesa, į kurią neįmanoma žiūrėti. Pagal apaštalo Jono apokrifinę knygą, pentagramą sudaro: pirminė mintis, pirminės žinios, nesunaikinimas, amžinas gyvenimas, tiesa. Iš Dievo minties užgimė Visata. Tai ką Bažnyčia aiškina apie tai, kad žmogų sukūrė Dievas — tai mitas; visur šnekama, kad jį sukūrė „blogiečiai“ pagal Dievo atvaizdą, kad galėtų jį valdyti, po to numirė paskutinis mūsų eono valdytojas (skaitykite neseniai atrastą Judo evangeliją), ir neaišku buvo ką toliau daryti, o Tėvas-Motina įsikišo vėliau pasiuntę Sofiją (išminties eoną), tam kad atskleistų tiesą per sapnus, nes buvo per vėlu ištaisyti visas padarytas klaidas. Beje, Dievo sukurta Tiesa - tai Kristus, tik kažkodėl Bažnyčia tą vardą suteikia tik Jėzui, nors jis turbūt to ir nusipelnė.

Taigi, turime sapnus, per kuriuos mes galime pažinti save ir pasaulį. Tuo labiau, kad buvo parodyta, jog žmogaus pasąmonė dirba kaip geras kompiuteris, lyginant su atsibudusia sąmone. Tai ir paaiškina pasakymą, jog žmonija buvo patalpinta į sapną. Kad lėčiau mąstytų, ar ne? Nors iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai: į sapną buvo patalpintas mūsų pasaulis, bet ne mūsų pasąmonė. Tik ją reikia pabudinti.

Priėjome prie galutinio taško — mintis yra kuriančioji Jėga. O blogiečiai buvo tos minties rezultatas. Įsivaizduokime Okeaną, pirminį kūrėją, pirmapradę mintį ir upes, ežerus, kurie atsiranda aplinkui. Kiekvienas iš jų autonomiškas, bet girdimas visumos. 

Studijuojantys fiziką geriau suprastų: lazeryje šviesa pasidaro galinga dėl to, kad šviesos pluoštai poliarizuoti viena kryptimi. Pavadinkime tą šviesos srautą, poliarizuotą viena kryptimi, bendrija. Minties bendrija. Ir pažiūrėkime, kaip vienas lazerio spindulys susilieja su kitos poliarizuotos šviesos srautu. Suprasime, kas yra Dievo planas — tai minčių autonomija, minčių, kurios kuria, sąveikauja ir susijungia į didesnį pluoštą. Atkris visokios nesąmoningos idėjos apie šėtonus (tiesiog, mes nedalyvaujame tame eone, tame kūrimo akte)  ir apie panteizmo dievų beprasmiškumą. Viskas, kas pasakyta žmonijos — tai Tiesa. Egzistuoja tie daugybės dievų (platesnės upės, sraunesnės upės), egzistuoja ir Dievas — Okeanas, egzistuoja ir blogos mintys, kurios mus veikia. O mes, žmonės — tai mažos kruopelytės, kurios norime susilieti pirma su upe, o galiausiai ir su Okeanu. Tik tekančios upės keičia vagas, jos išdžiūna, nes kitas minčių srautas jai pamaišo, nustelbia.

O pabaigai norisi paminėti dar du dalykus: budizmo Tulpa. Šnekama apie minties sukuriamus objektus, kuriuos galima apčiuopti, paliesti. Sapnai — tai mažasis kūrimo aktas, praktikumas pradedantiesiems, o toliau einama toliau, įsiliejant į sraunesnę upę. Tas, kas sukūrė tulpą, ją gali ir sunaikinti, o kadangi fizinis pasaulis irgi yra kūrimo aktas, geras magas/budistas/(tiesiog sumanus žmogus) gali sunaikinti savo paties sukurtas iliuzijas ir taip „apgauti“ mirtį.

Gana sudėtingas aiškininimas išėjo, norėtųsi praskaidrinti šią temą kažkuo priimtinesniu.

Kai aš pradėjau pažinti OBE ir Lucid Dreaming, buvo periodas, kai aš ėmiau matyti krentančias skraidančias lėkštes. Jos pastoviai, kaip nebūtų juokinga, taikydavosi ant manęs nukristi. Didžiulės, milžiniškos, bet niekada manęs nepaliesdavo, matydavau tik žmones lakstančius į šalis. Nesu toks žmogus, kuris pasiduoda kasdieniams įspūdžiams, nors NSO klausimas savu laiku mane domino, bet kai išmokau OBE, man visai tas buvo ne galvoje. Taigi, tie matymai kažkaip nesirišo prie visko, ką aš mėginu suprasti. Tai pasikartojo kelis kartus, ir nieko neliko, kaip išsiaiškinti, kas tie NSO. 

Pats paaiškinimas mane pribloškė. Tai yra tos tulpos, pagal budistų aiškinimą, jos egzistuoja kaip savarankiškos minties programos, atsirandančios tarp žmonių, ar pasiųstos žmonėms iš didesnio srauto, galbūt netgi iš Okeano, Dievo. Iš pat pradžių jos atrodo didelės, bet po to suskyla į dalis, ir kiekviena dalis neša visą pirminę informaciją, kuri buvo didžiajame kamuolyje (kaip holografinėje gardelėje ar matricoje). Šios dalelės suranda „taikinius“ (mačiau daugybę žmonių, kurie laukia jų) ir atneša jiems žinias.

Tulpa — mąstanti mintis, jos galima klausti ir ji atsakys. Aš šitą paaiškinimą gavau tik paklausęs, ir man ji pademonstravo, kaip vyksta informacijos mainai tarp žmonių. Po šio sapno-vizijos aš daugiau nė karto su NSO nesusidūriau. Matyt, yra įdomesnių dalykų... ;)

Magija: kur riba?

Pirmiausia, kyla klausimas, ar magija šiais laikais egzistuoja ir ką mes įsivaizduojame kaip magiją.

Paprasčiausias aiškinimas toks (pagal Princetono Universiteto žodyną): „Bet koks menas, kuris iššaukia antgamtines jėgas“. Čia gali būti bet kas, vėlgi žiūrint, kas tos antgamtinės jėgos. Protu nesuvokiamos, neįsipaišančios į mokslo apibrėžimus ar kaip? Tada akupunktūra, šizofreniją irgi galima priskirti prie to paties, nes vienam tai nesuprantama, kitam - gana aišku.

Taigi, mokslas ir taip nepaaiškina, kas yra OBE. Nors pastaruoju metu vis daugėja kvantinės fizikos teorijų, kuriose galima įžvelgti smegenų ir kūno programavimo elementų. Tereikia pažiūrėti filmą „What the BLEEP Do We Know“ - žymiai artimesnis man filmas, nei filmas „The Secret“, apie kurį anksčiau kalbėjau.

Daugiau išsamesnį apibrėžimą galima surasti Marvelo wikipedijoje. Nė vienas manęs, deja, nepatenkina. Kvantinė fizika kažkaip mielesnė.

O teorija yra labai paprasta: mes gyvename galimybių ir tikimybių pasaulyje, kur mintis kuria ateitį. Mes pastoviai save programuojame, tiesiogiai ir netiesiogiai, sąmoningai ir nesąmoningai, tai veikia mūsų kūną, mūsų sveikatą per ląsteles, per nervus, per signalus, o tai ką matome kaip dabartį - tai 100% tikimybiškai galima žmonijos svajonė. Vienas žmogus svajojo, kitas irgi apie tą patį dalyką, mūsų svajonės tiesiog užsifiksavo, tapo realybe. Bet kur jos buvo iki to? Sapnai ir svajonės... O kas pavertė realybe? Minties jėga... Mūsų minties jėga. Mano galva, mokslas seniai turėtų išaugti iš tų sauskelnių ir pagaliau pasakyti, kas yra iš tikrųjų žmogus.

Kas tai, kai du nepriklausomi žmonės mato vieną ir tą patį sapną? Realybė ar magija? O galbūt sąmonė pastoviai užsiiminėja magija, tik mes jos nematome aplinkui?

Iš tikrųjų, magija yra daugiau nei OBE, daugiau nei išsilaisvinimas iš mirties gniaužtų. Apie tai, ką šneka budistai - taip neaišku, kad tikrai vieno gyvenimo neužtenka suprasti. Bet galbūt jie blogai aiškino ir niekas nesuprato? Pažiūrėkime į lamų užgimimą po reinkarnacijų: dalį žinių išmėto pakeliui, tarytum būtų suskaldyti po mirties, pusę gyvenimo pragyvena, kad jį susigrąžintų atgal, o po to pasišvenčia mokymui kitų. Kai tuo tarpu, budizme kalbama apie karmą padėti kitiems. Tai vis tik mokyti kitus - tai karma, ar didesnis tikslas? Mano manymu jis yra. Prarastoji „susiliejimo“, jogos, Dievo prasmė. Veikti bendrai, dalintis, keistis, tapti dievais.

Magija prasideda ten, kur chaosas virsta tvarka, dėl to tokios pasakos apie pragarą, apie rojų, ir nė vienas nepaaiškina tikslo: o kam to reikia? Tik išsilaisvinti? Iš ko? Iš informacijos mainų, iš mainų tarp sielų, sąmonės? Jei suprastumėm, kad mes visi esame didelio mechanizmo dalis, esanti svarbi ir besikeičianti, turinti savo judėjimo valią, viskas atsistotų į savo vietą. Mes pagaliau galėtumėm pasakyti, jog esame nemirtingi. Ir ar tai magija? Ne, tai tik būtis.

Visa magija šiame pasaulyje prasideda, kai neįsipaišo į mąstymo rėmus. O mokytojai - tai tie, kurie tuos rėmus mato. Pastabūs žmonės ir tiek. Stipresnė minties galia tekanti į tam tikrą įvykį. Didesnė tikimybė tapti realybe. Dėl to, mokytojas nėra nė kiek vertesnis už mokinį: tai tik du indai, tarp kurių perpilamas vanduo, kad kažką išgirstumėm pakeliui. O tas, kas stebi iš šalies, kitas stebėtojas, iš to tiesiog mokosi. 

Sąmonė - kaip svogūnas. Kuo daugiau lukšteni, tuo stambesnį stebėtoją randi. Ir kiekvieną kartą supranti, kad tu esi dalis. Dalis kažko, didesnio, į ką tu nori įsilieti, paversti savo svajones realybe, ir į kuo didesnę srovę patenki, tuo didesni patyrimai, tuo didesnės galios, bet ir didesnė atsakomybė, nes kiekvieno latako užkimšimas sukelia viso kūno numirimą.

Tai kur ta magija? Žinojimas be žinojimo, vandens pavertimas vynu (galima pasijuokti), ar tiesiog minties ir sąmonės judėjimas, kad mintį paverstumėm realybe?

Šį kartą LABAI daug klausimų, nes kitaip nėra kaip perteikti. Sako, jog šizofrenikai sugeba sujungti abstrakčiai tolimas, nesusijusias idėjas; sako, jog autistai jaučia daugiau, nei paprasti žmonės; sako, kad sapnas - tai tik ilsėjimas ir informacijos apdorojimas. O kur tada veiksmas?

Dėl to man patinka K.Kastanedos apibrėžimas: magija - tai kontroliuojama beprotybė.

Kitą kartą ne taip žiauriai galbūt...

Skraidymas sapnuose

Skraidymas sapnuose turbūt yra bene pats keisčiausias fenomenas, kurį mes patiriame sapnuose. Kiekvienam tai buvo, sąmoningai ar nesąmoningai. Daugelis paaugę prisimena tai, kaip kažką nuostabaus, ir nesupranta, kodėl jie daugiau nebeskraido.

Jei apžvelgsime visą savo gyvenimo istoriją, mes galime pastebėti, jog skraidymai vyksta įvairiausiais būdais: tai gali būti „skraidantis kilimas“, kaip senais arabų magijos laikais, tai gali būti skridimas lėktuvu, tai gali būti ir važiavimas mašina, ar netgi kritimas į zuikių urvą, kaip Lewis Carrollo pasakoje „Alisa stebuklų šalyje“. Priemonę mes pasirenkame patys. Bet jei priemonė yra, reiškia, mūsų mąstymas nėra atsikratęs prisirišimo prie daiktinių, žemiškų dalykų arba mumyse slypi baimė judėti neapsaugotam. Mums turi būti uždėtos kažkokios sienos aplinkui, kad pasijustumėm saugūs. Iš nesąmoningų sapnų mes galime atrasti, kad per daug sapnuojame savo artimuosius, būdami kažkokiame name, tarytum tai užtikrintų saugumą, ir bijome išeiti už ribų. Kai kas susikuria netgi tvirtoves aplink save, kad niekas nepatektų, sukuria kaukes, bet kyla klausimas: o kam to reikia, argi mes nelaisvi, ir mums reikia tų sienų?

Pamenat Jokūbo kopėčias, apie kurias šnekama Biblijoje? Lipimas į dangų. Bet nėra tų kopėčių, tai tik judėjimo simbolis. Kai buvau vaikas, aš labai dažnai lakstydavau sapnuose per kopėčias, po to tas vaizdinys pasikeitė kitu. Visada tą judėjimą vesdavo baimė, baimė prieš nežinomybę. O iš tikrųjų - tas pagrindas, ta priemonė yra ne kas kitas, kaip nesupratimas, kaip mūsų sąmonė sugeba judėti. Kodėl tai turi vykti laike, kodėl mes skrendame greitai, bet vis tiek užima laiko?

Su skraidymais aš susidūriau žymiai anksčiau, nei ėmiau suprasti, ko man reikia. Tai buvo vienas iš tų kertinių atskaitos taškų, kurie privertė mane susimąstyti apie save ir sapnų prigimtį. Pamenu einu gatve, po to atsiranda noras pakilti, pakylu, o žmonės žemai manęs nemato, nes susirūpinę savo būtimi žemai. Stebiu visus, kaip paukštis, o kilimas aukštyn ir aukštyn priveda prie baimės, nes tenai tuščia. Imu leistis žemyn. Į ten, kur man skirta būti.

OBE leido susigrąžinti skridimus atgal. Tai davė apmąstymo, kad žmonės praranda šį sugebėjimą, nes apsiriboja save rėmais, mentaliniais rėmais. Minties polėkis arba judantis žvilgsnis - sapnuose būten jis lydi mus. O visa aplinka, kaip mes tai darome - nesvarbu. Pamenu, atsibundu sapne, suprantu, jog miegu, ir nenoriu nieko daryti jame, nes žinau, kad sapnas - tai iliuzija. Atsigulu ant asfalto ir užsimerkiu - „nieko nedarysiu, tik lauksiu“, pasakau pats sau, užsimerkiu ir laukiu. Ateina vėjas, kuris paima mane ir nuneša kitur. Atsiduriu kitur, ne ten kur aš norėjau, bet ten, ką man reikia matyti. Dėl savęs, dėl kitų.

Taip atsirado supratimas, kad pasaulis - tai tik vienas iš tų, kuriuose mes esame. Yra daugiau kitų, yra tų pasaulių, kuriuose viskas kitaip, nei čia. Kur tave mato, kur tave sutinka kaip draugą. Ir tikslas vienas - visi mes norime būti geresniais, pasiruošę padėti vienas kitam. Prie ko tai privedė, turbūt daug kam smalsu, bet apie tai šiek tiek vėliau... Žinau tik vieną: bendravimas su draugais tenai keičia mus čia, kaip ir bendravimas su draugais čia keičia mus tenai. O kas yra čia ir tenai, ir kaip viskas susiję? Mums trūksta supratimo, kaip visas pasaulis sudarytas, ko mums reikia tikėtis ir kuo tikėti. Stebuklai įvyksta tada, kai mes jų nelaukiame, o tie, kurie laukia - tie turi šansą sutikti tokius žmones netgi šiame gyvenime. Tais momentais įvyksta kūrimas, Jėgos susijungimas, kuris padaro gilų poveikį visiems, netgi patiems stipriausiems. Svarbiausia, išlikti ant kojų.

Pabaigai pateiksiu palyginimą: drugeliai skrenda į šviesą, nes tokia jų prigimtis; priskridę arčiau, kai kurie patenka į žvakės liepsną ir nudega sparnus; išlieka tie, kurie žino, kaip skraidyti ir kaip jų šokis apie šviesą įsipaišo į tai, kas vyksta aplinkui. Nes svarbiausia ne pati šviesa, o šokis. Pakol mes įsikibę tik į pačius save, mes turime galimybę patirti jėgą, pasijusti stipriais, kada mums nereikalingos nei sienos, nei apsauga. Ir ne kiekvienas gali nešti tą jėgą, kai kurie pasijaučia unikalūs, galingi, stovintys aukščiau kitų, ir tik nedaug trūksta, kad imtum ir nukristum į ugnį.

Kitą kartą daugiau apie tuos kitus pasaulius, ir kaip jie mus keičia, su kuo galime susidurti...

Nepaaiškinami faktai (1)

Gavau gerą pasiūlymą įtraukti į blog'ą skyrelį apie nepaaiškinamus faktus.

Taigi, pirmas, su kuriuo man teko susidurti. Buvau tada dar studentas, šiek tiek jau įvaldęs „gydymo rankomis“ meno. Atsitiko taip, kad mano brolis patyrė galvos traumą, buvo paguldytas į ligoninę. Kas įdomiausia, jis pradėjo matyti skirtingas spalvas ant žmogaus odos, aplink daiktus, bet su viena akimi. Teko pašnekėti su kai kuriais netradicinio gydymo specialistais ir paklausiau nuomonės, ką su tuo daryti. Na, man pasakė taip: jei tai įvyktų natūraliai, galima palikti kaip yra, bet kadangi tai trauma - reikia ją išgydyti.

Nuvažiavau aš pas jį į ligoninę, ir niekam nematant priartinau savo ranką prie jo galvos. Buvo toks jausmas, kad iš mano rankos viską išsiurbė. Jo galvoje iš pakaušio pusės sklido didžiulis šaltos „energijos“ srautas. Aš net nespėjau mirktelkti, nes tik pamėginau pajausti ir nesiruošiau kažko papildomai daryti, ir tas šaltis po tokio nusiurbimo išnyko.

Atsivežam jį namo, o man vis smalsu, ką jis iš tikrųjų mato. Mano pirma mintis buvo, kad jis mato auras. Bet kas keisčiausiai, jis matydavo skirtingas spalvas ant skirtingų pirštų narelių, o aplink lempą - vaivorykštę. Užsirašinėjau viską, ką jis mato, bet taip ir likau nesupratęs. Po to jis atsitiktinai pasakė: „Man įdomu, kodėl žuvys akvariume pilkos“. Mane iš karto pritrenkė mintis: juk jis mato infraraudonus (šiluminius) spindulius, o vanduo juos sugeria.

Ėmiau toliau eksperimentuoti, kad patvirtinčiau tą idėją. Paėmiau termometrą su spiritiniu užpildu ir įkišau į šiltą vandenį, kad stulpelis pakiltų. Broliui liepiau sakyti, kada jam ims keistis spalvos. Ir iš tikrųjų, kas pusė laipsnio, spalva pasikeisdavo. Galvojau, kad ji keisis kaip spektre, bet, deja, jos kažkaip kitaip keisdavosi, nors ir cikliškai. Dabar neprisimenu visų smulkmenų, kokia būdavo spalva prie kokios temperatūros, bet tai nesvarbu.

Po kelių dienų mano brolis nustojo matyti tas spalvas. Ir liko tik šiaip prisiminimas, apie keistą smegenų savybę matyti kitaip, ir be to, tik viena akimi.

Stebėtojo įvedimas į sapną (3)

Rašiau apie spontanišką OBE, kuris įvyksta tik tik atsibudus. Šį kartą parašysiu apie kitus du būdus. Vienas iš jų - lygiai toks pats spontaniškas, o antras - sąmoningas.

Ką daro žmonės atsibudę? Dažniausiai šoka iš lovos tuojau pat, ar ima ražytis lovoje, kad kūnas suaktyvėtų. O kas bus, jei mes ištempsime tą stadiją? Užuot šokę iš lovos, pagulėkime ir prisiminkime sapną iki smulkmenų. Prisimenant sapną, mes tarytum atkartojame jį su visais pojūčiais, visa informacija patenka į kūną, o kūnas, kaip beždžionė, mėgina atkartoti ir visas kūno reakcijas, tame tarpe ir jo „nebuvimą“ (tai vadinama ideomotorinėmis reakcijomis, tik kad ten aiškinama, jog mintys gali sukelti raumenų judėjimą, o apie atpalaidavimą ir sapnų prisiminimo poveikį kūnui nešnekama). Tai geras momentas pasitelkus stebėtoją, prisiminti kūno reakcijas. Jei po to mes nuspręsime dar kartą užmigti, yra didelis šansas, kad stebėtojas įtrauks mus į sąmoningą sapną. Kartais tas gali atsitikti atsibudus per anksti, ir vėl po to patraukus į lovą, po kurio laiko. Tada patyriame spontanišką atsibudimą sapne.

Kūno „nebuvimo“ jausmą patyria, mano manymu, visi žmonės. Tie kurie skraido sapne, gali pastebėti, jog atsibudus iš tokio pasiskraidymo, kūnas jaučiamas visai kitaip: tarytum vibruotų, pleventų, būtų kažkoks įelektrintas. Kitiems tas jausmas pasireiškia kaip „kritimas“ žemyn. Netikėkit tomis pasakomis, kai sako, jog jei sapnuoji, kad krenti, tai reiškia, jog augi. Tai tiesiog normali kūno reakcija į kūno atsijungimą. Aišku, kadangi dauguma bijo eiti toliau, tai visa šita grandinė ir nutrūksta. O baimė atsiranda tada, kai ima veikti protas. Todėl tokiais momentais nereikia stengtis apie ką tai galvoti, o tiesiog atsipalaiduoti, kaip prieš užmiegant. Trečia to jausmo forma - kai jau nejauti savo kūno ir mėgini atsikelti, apsisukti lovoje, o užuot to, įvyksta OBE.

Kaip matome, mūsų kūno signalų turime pakankamai, tik reikia juos atidžiau stebėti ir suprasti, kam jie reikalingi.

Rodos, sąmoningai atkartoti to neįmanoma... Tačiau tai netiesa. Ilgai stebint, kaip mūsų kūnas jaučiasi po atsibudimo ar užmiegant, mūsų stebėtojas sukuria schemą, kaip tai geriau padaryti sąmoningai. Iš pradžių tai vyksta spontaniškai, tarytum mūsų stebėtojas eksperimentuoja, o su laiku mes galime išmokti sąmoningai pereiti į sapną. Idėja yra tame, kad mums pirmiausia reikia išmokti atjungti savo kūną. Tik atsibudus, tą galima pasiekti gana greitai. O savu noru šiek tiek sudėtingiau. Esminis dalykas visame tame yra taisyklingas lėtas kvėpavimas. Kiek žinoma, moterys kvėpuoja krūtine, vyrai - pilvu. Nežinau, kaip geriau moterims, nes nesu toks, bet vyrams yra paprastas būdas: nekilnoti pilvo kvėpuojant, tiesiog ramiai leisti plaučių diafragmai judėti žemyn, kai plaučiai prisipildo oro. Tuo metu ima „masažuotis“ saulės rezginys. Ties juo pasidaro kažkaip šilčiau, tai gali sukelti malonų jausmą. Pamėginkime tą jausmą sustiprinti, prailginti. Pamatysime, kad šiluma apie saulės rezginį dar labiau sustipreja. Malonus jausmas dar labiau suintensyvėja. Ką dabar darome, tai isivaizduojame, kad ši šiluma, šitas jausmas išplinta po visą kūną, apgaubia jį iš visų pusių. Pasiekusi galvą, ji praskaidrina sąmonę ir sustabdo mintis. O kai mintys sustoja, mes pajaučiame tarytum būtume viduje šilto kokono, o nuo malonaus jausmo visas kūnas „apsąla“, nutirpsta. O dabar tiesiog pamėginkime užmigti ar laukti kol pasirodys vaizdai prieš akis. Kai tik vaizdas išlįs, pabandykime į jį įeiti. Geriausiai tai gaunasi, jei tas atsiradęs vaizdas - tai mūsų kambarys. Tada jaučiamės komfortabiliai, ir dėl to nebaisu į jį pereiti. Jei vaizdas nepažįstamas, tiesiog pamėginkime atsipalaiduoti ir užmigti. Ir vienu, ir kitu atveju, mūsų stebėtojas pereis į sapną, vienaip ar kitaip.

Kai kas labai bijo tos būsenos. Atsiranda visokie klausimai: o kur mano kūnas, ar aš nenumirsiu, atsiskyręs nuo jo, kaip mano stebėtojas surištas su kūnu ir t.t. Išmeskime iš galvos visus šiuos kvailus klausimus ir tiesiog judėkime priekin. Neatsigręžkime, nes jei pamatysime savo kūną, tuo momentu, mes jį sukursime, o tam išnaudosime didelę dalį energijos, kuri reikalinga judėjimui. Viską, ką mes pamatome sąmoningai, mes beveik visada sukuriame. Reikia įsikalti į galvą - na, nėra to kūno, čia tik mano sąmonė, mano „judantis žvilgsnis“, turįs gebėjimą kurti viską, kas papuola, netgi mūsų kambarį aplinkui.

Ištrūkti iš kūno paprasta: reikia pagalvoti apie vietą, į kurią noriu nueiti, pakilti į orą ar pan. Kuo toliau nuo to dėmesį atitraukiančio kūno. Šokim per langą, per balkoną, ir mūsų kelionė prasidės...

Sapnai ir emocijos

Praeitą kartą bandžiau sugrupuoti sąmoningus sapnus. Šį kartą pateiksiu sapnų skirstymą pagal emocijas, remdamasis T.W.Rinpoche knyga „The Tibetan Yogas of Dream and Sleep“:

Realybė	Pirminė emocija	Čakra
Dievų	Blaškantys malonumai	Karūnos
Pusdievių	Pavydas	Kaklo
Žmonių	Įtarumas/Pavyduliavimas	Širdies
Gyvūnų	Pasimetimas	Pilvo
Alkanų šmėklų	Skupumas	Genitalijų
Pragaras	Pyktis	Pėdų

Pagal Tibeto budistų mokymą, emocijos kuria bendrą atmosferą mūsų sapnams. Tarytum mes patys apsišiukšliname, o per sapnus matome tik rezultatą, tarytum vaizdą, suprojektuotą mūsų sąmonės, apšviečiant tas šiukšles, kurias mes surinkome. Ir taip mes susikuriame savo būsimą pasaulį, kuriame mes užgimsime po mirties. Visokio plauko emocijos būdingos tiek dievams, tiek šmėkloms. Dievai - tai nėra niekuo išskirtinė grupė: jie gali daug, bet turi tas pačias silpnybes, ir akli prieš mirties supratimą. Ta prasme, gyvena ilgai, bet vis tiek miršta ir vėl kankinasi, kaip visi likusieji.

Man šiuo atžvilgiu šios mintys primena Hermeso pasakymą: „Kas aukštai - tas ir žemai“. Ir tai, ko gero, pati protingiausia mintis išsakyta bei užrašyta kada nors. Mes esame tiesiog atspindžiai, to, kas dedasi tenai, ir kas dedasi mumyse, bei atvirkščiai. Pamenat mano sapną, apie kabėjimą erdvėje, kai viskas aplinkui buvo susiję?

Trumpai, kokie yra sprendimai kiekvienai iš realybių apeiti (priešnuodžiai):

1. Pragarui - besąlygiška meilė.
2. Alkanų šmėklų - davimas kitiems (beje, noras žinoti, pažinti, kyla iš to paties).
3. Gyvūnų - pažinti save. Iš čia kyla visos baimės ir nežinojimas ką daryti.
4. Žmonių - atverti savo širdį ir sujungti save su tikruoju „aš“.
5. Pusdievių - kovas galima nuraminti per taiką, ramybę, kurią mes įgauname susilieję su savimi.
6. Dievų - supratimas, atsirandantis netikėtai per savęs ir pasaulio pažinimą.

Šitą kartą trumpai. Iki...

Stebėtojo įvedimas į sapną (2)

Taigi, kaip viskas vyko... 

Stebėjau viską ir visada, kai būdavau vienas, ar tai einu gatve, ar tai stoviu autobuso stotelėje, stebėjau savo mintis ir dieną, ir prieš užmingant. Suradau tokį pratimą, kuris leisdavo sustabdyti mintis: įsivaizduoju, kad ant mano galvos padėtas obuolys ar koks daiktas, tarytum aš jį jausčiau; ar lygtai galvos viršuje plaukai piestu stovėtų. Man jis labai padėjo, nes yra labai paprastas ir jį galima daryti bet kada - kalbantis su žmonėmis, spausdinant kompiuteriu, nesvarbu, kuo užsiėmęs. Tai buvo tas sprendimas, kurio ieškojau. Galiu užsiimti būtinais dalykais ir tuo pačiu treniruoti savo koncentraciją. Tokie pratimai vadinami aktyvia meditacija, t.y. kai meditacija vyksta lygiagrečiai su kasdieniais įvykiais. Po tam tikro laiko supratau: nebūtina „girdėti“ savo minčių, tam kad galvočiau. Mintys gimsta kažkur kitur, o mes kaip beždžionės jas sau garsiai kartojame, verbalizuojame, tarytum bandytumėm lūpomis atkartoti savo mintis, išreikšdami jas žodžiais. Argi tai ne energijos švaistymas? 

Jei gerai pagalvosime, mintys - tai ne žodžiai, tai idėjos, jos tik po to įgauna žodinį apipavidalinimą. Todėl man kartais darosi juokinga, kai telepatija aiškinama kaip žodžių atkartojimu, girdėjimą, ką kitas žmogus galvoja. O juk žmogus pirmiausia susikuria idėją, ir tik po to ją paverčia mintimis, kaip jas mes suprantame. Tai ką mes vadiname mintimis - tai tik primityvus supratimas. Kodėl gi mintys = žodžiai, o ne kas daugiau? Ir kaip tada įsivaizduosime telepatiją su gyvūnais, kurie nemoka šnekėtis?

Taigi, tokioje būsenoje, be žodžių kartojimo galvoje, aš nueidavau miegoti. Jausmas gana įdomus: galva skaidri, rami būsena. Tarp kitko, apie ją šnekama radža jogoje (karališkoji joga, kitaip). Ten duotas gražus palyginimas: mūsų sąmonė - tai vandens paviršius, o mūsų mintys - tai numesti į vandenį akmenukai; nukritę į vandenį jie sukuria ratilus, ir mes žiūrėdami į vandens paviršių negalime pamatyti savo atvaizdo; tereikia sustabdyti mintis ir mes, kaip veidrodyje, pamatysime save.

Užmerkus akis nieko nematydavau, tačiau jausdavau save patį, ne tą, kuris garsiai mintis kartoja, bet tą, kuris visada yra atsibudęs ir stebi - savo stebėtoją. Ir kiekvieną kartą būdavo smalsu, o kaip gi tas stebėtojas įeina į sapną. Nekantraudamas laukiau, kada jis atsibus ir mano sapne bei ims stebėti jį.

Pamenu, aš tai kartojau gana ilgai, nieko nesigaudavo. Vieną naktį ar rytą, kai atsibudau aš išgirdau balsą galvoje: „šimtas dienų liko“. Tarytum tai kažkas sakytų man, ar tai buvo mano paties mintis atėjusi iš kažkur giliai. Praėjo tie trys mėnesiai, ir aš jau buvau beužmirštąs apie šiuos žodžius, nes nesupratau jų prasmės: liko iki ko? Aš tada nurašiau visa tai, kaip nereikšmingą atsitikimą. Neskaičiavau kiek dienų praėjo, bet kažkur apie tą laiką vieną rytą aš pabudau ir supratau, kad nejaučiu savo kūno, tarytum būčiau kažkokio kokono viduje. Kūnas neklausė, atsimerkti negalėjau. Supratau tai kaip naują patyrimą ir nusprendžiau atsikelti iš lovos bei pažiūrėti į savo rankas. Mano nuostabai, įvyko kurtinantis sprogimas, tarytum galva sprogtų, po to, kai gavo elektrinį smūgį. Tada aš pažiūrėjau į savo rankas, ir mano rankos tapo veidrodžiu, kuriame pamačiau savo veidą. Tuo metu aš studijavau ir gyvenau bendrabutyje. Pakėliau akis į gulinčius kambariokus ir išgirdau juos murmančius po nosimi, kažką kalbančius. Tik viskam pasibaigus, aš supratau, kad tai buvo jų mintys, tokios neaiškios ir nerišlios.

Tai ką čia papasakojau - tipinis išėjimas iš kūno, arba OBE. Galiu pasakyti, kad tas sprogimas niekada nepasikartojo daugiau. Matyt, sąmonė pati išmoko atlikti tą veiksmą be kokių tai triukų. Man teko šnekėtis su žmonėmis, kurie patirdavo OBE, bet ne visi girdėdavo sprogimą. Kiekvienam tai įvyksta savaip, bet kad jis būna, tai faktas.

Kitą kartą pratęsiu apie kitus būdus. Kurie galbūt kitiems pasirodys priimtinesni, nei šis mano nupasakotasis.

Stebėtojo įvedimas į sapną (1)

Visi ankstesni mano pasakojimai apie signalus, emocijas, mintis, kūno stebėjimą buvo skirti tam, kad parodyčiau, kaip mūsų sąmonė sąveikauja su materija, t.y. parodyti tą tarpininką, kuris iškreipia tiesioginius impulsus einančius iš mūsų smegenų į kūną.

Mes galėjome padaryti išvadą, kad signalų stiprinimas, slopinimas, stebėjimas leidžia suorganizuoti gaunamus signalus, atskirti vieną nuo kito, ir priderinti prie savęs, kad mūsų stebėtojas galėtų pateikti mums papildomų signalų. Ženklų stebėjimas nesąmoniguose sapnuose leidžia atsikratyti nereikalingo energijos švaistymo, ir taip susąmoninti mūsų sapnus, pritraukti savo super-ego į mūsų pasaulį.

Bet čia tik pradžia. Kadangi žmogaus sąmonė yra multidimensinė, reikia „imti jautį už ragų“ ne vien iš vienos pusės. Svarbiausia, turi pasikeisti mąstymas. Sunkumas tame, kad norint pakeisti mąstymą, reikia nemažai žinoti dalykų iš mokslo. Galima pasakyti, kad kartais to nereikia - yra žmonių, kurie supranta tą paprastą principą be jokių tarpinių būsenų ir be to, ką aš pasakoju. Mano tikslas nėra išmokyti mokslo, o tik parodyti jungtis, kurias turi įvairūs žmonės. Vėliau aš tikriausiai prieisiu prie tu bendrų dalykų, o kol kas reikia tik artėti prie „susijungimo“.

Vakar man teko išgirsti priekaištą: „Aš apsieisiu be tavęs, nes mano supratimas kitoks“. Ir ką tai duoda, jei ne ignoravimą, apie kurį kalbama budizme, apie nesugebėjimą susijungti su kitu žmogumi. Man tas žmogus patarė pažiūrėti filmą „The Secret“. Na, mano požiūriu, viskas gražu, ten šnekama apie tai, kad vienas žmogus pritraukia kitą, ir viso to priežastis - mūsų mintys. Taip, tai tiesa, bet tai grynai amerikietiškas požiūris, kurio tikslas - sėkmė gyvenime, ir visas filmas pagrįstas hipnoze, kaip išvystyti savo charizmą, kaip nuslopinti savo super-ego.  Nė vieno žodžio nepasakyta, o koks gi tikslas gyventi geriau? Mes kol kas nešnekame apie santykius tarp žmonių, nei apie tai, ką traukiantys vienas kitą žmonės duoda, ir ką duoda atstumiantys vienas kitą. Prasmė kažkur giliau, ir tas priekaištas tikrai buvo bevertis, nes tai prilygsta nesupratimui, ką tu veiksi po savo mirties, ir ką tu davei, bei ką pasiėmei. Netgi, blogiausia patirtis gali būti vertinama teigiamai, kai praeina daug metų: „O taip, tai įkvėpė mane kitiems dalykams!“.

Taigi, mes priėjome prie momento, kada reikia pasakyti ar paklausti savęs: „O kaip mes sąveikaujame su pasauliu?“. Nereikia šnekėti vien apie žmones, nes tai užima didelę mūsų gyvenimo dalį, o apie tai, kaip mes galime susivienyti su Žeme, su pasauliu, su viskuo, kas aplinkui.

Grįžtant prie to filmo „The Secret“, ten šnekama apie susijungimą, apie bendras vibracijas, bet TIK tarp žmonių, egocentrinis požiūris į savęs egzistavimą. Budizmas ir džainizmas eina toliau, deja.

Kaip prasidėjo man? Čia turbūt nereikėtų slėpti, nei neigti kas įvyko. Buvau kažkur 15-16 metų, visai nesidomėjau nei parapsichologija, nei dvasiniu tobulėjimu, buvo tik noras būti geresniu. Tame sapne, kuris buvo sąmoningas, aš kabėjau tamsioje erdvėje, nieko aplinkui nebuvo, tik aš, o aplinkui - begalinė erdvė. Man tai sukėlė reakcijas, kaip košmare. Nieko nebuvo, bet aš bijojau. Ir po to ta erdvė aplinkui stebėjo mane, tarytum ji būtų gyva ir mąstanti. Ką tada supratau, kad mano kabėjimas erdvėje - tai „aš“, o aplinka - tai įtaka, kurią aš jaučiu, per mane tai praeidavo kaip viskas būtų lyg plastilinas, minkomas aplinkui, ir kurio dalis aš esu, ir tie minkymai man persiduoda. Bet kas įdomiausia, tai, ką aš pakeisdavau savo viduje, persiduodavo aplinkui, per tą pačią „plastilininę“ materiją. Atsibudau visas suprakaitavęs, mąsčiau ir vėl užmigau. Ir vėl ten atsidūriau. Bet šį kartą jokios baimės nebuvo. Tada manau, viskas ir pasikeitė.  Tiksliau, ženklų ir anksčiau buvo, bet aš jų tada nesupratau. O tada tai buvo tikras postūmis.

Esmė tame, kad aš tada supratau: mano ribos siekia toliau, negu pats fizinis kūnas. Po metų nusipirkau P.Davieso knygą, kuri vadinosi „Superforce: The Search For a Grand Unified Theory of Nature“, ten buvo šnekama apie fiziką, apie super-stygas ir apie „alsuojantį vakuumą“. Viskas jame atsiranda, ir viskas jame išnyksta. Rusų kalba vertimas platinamas nemokamai.

Tai buvo pirmas supratimas, kad sąmonė gali pasklisti aplinkui, susijungti su viskuo. Po dar kelių metų, būdamas amerikiečių vyro ir žmonos seminare apie smegenis, aš patyriau pojūtį, tarytum pasklindu kaip vanduo per žemę, kai jie priartėja prie manęs, ir jie tarytum skaito mane, kaip atvirą knygą. Mane tas pojūtis labai sudomino. Nieko panašaus anksčiau nebuvau pajautęs.

Taip gimė idėja: pasklisti, išplisti, susilieti ir ištirpti. Kuri leido mano stebėtojui patekti į sapną, nors iki tol, galiu pasakyti, man su sapnais ne kaip sekėsi. Ėmiau skraidyti sapnuose ir sąmoningai. Pratęsiu rytoj, apie tai, kaip aš mėginau tą padaryti, ir kas vyko...

Head'o zonos

Pašnekėkim šį kartą apie kūno reakcijas į fizinius negalavimus. Ši mintis atsirado, kai aš prisiminiau pasikartojančius sapnus apie genetinį polinkį sirgti tam tikromis ligomis.

Tema įdomi tuo, kad internete praktiškai sunku ką nors surasti, jei nežinai ko ieškoti, nes mažai kas žino apie tai. Sovietiniuose vadovėliuose savu laiku tai buvo gana reklamuojama, aišku kodėl, nes kaip tais laikais buvo būdinga, sovietai visada bandydavo užginčyti tam tikrą atradimą, surasdami mokslininką, kuris atrasdavo panašų dalyką. Jei prisiminsime visą „karą“ užsimezgusį aplink Mendelejevo-Meyerio periodinę elementų sistemą savu laiku, tai bus aišku, kad kiekvienas norėjo įrodyti savo (man berašant, per Rusijos televiziją RTR paminėjo Mendelejevą - geras ženklas, kad tai geras palyginimas).

Taigi Heado zonos (taip pat G.Zacharino, kuris turėjo didelę įtaką rusų rašytojui A.Čechovui). Kiniečiai irgi prisimena jį, nes tai dar vienas įrodymas, kad jų akupunktūra - ne iš piršto laužta. Kas įdomiausia, Heado aiškinimai labai paplito po visą pasaulį, bet jo atradimas buvo „palaidotas“, nes jo nepripažįsta šiuolaikinis mokslas. Turbūt visi girdėjom sakant, jog jei skauda alkūnę, reiškia kažkas su širdim negerai. Visa tai nėra vien bobočių pasakojimai, tai atrado Headas. O esmė tame - kiekviena kūno dalis atspindi tam tikras ligas. Šiais laikais paprasčiausiai visi „nurašo“ tokius simptomus (liaudiškai, nusiskundimus), kaip nepagrįstus, bet kiek man teko susidurti su medikais, visi iki vieno žino apie tas Heado zonas ir kreipia į jas dėmesį, kai reikia nustatyti diagnozę.

Užvedžiau šią temą dėl to, kad man visada teko susidurti su panašiais signalais, ne taip, kaip buvo apibūdinta pačio Heado, bet aš visada žinodavau, kada mane užpuls gripas ar ligos susijusios su kvėpavimo takais. Man kelios dienos iki tikros ligos pasireiškimo imdavo skaudėti raumenis, einančius nuo delnų nykščių į delną. Kadangi tai kiekvieną kartą pasikartodavo, man neliko nieko kito, kaip susieti šiuos signalus su tuo, kas nutiks.

Čia dar vienas įrodymas, jog musų nervų sistema siunčia tuos signalus mums, kad mes užkirstumėm ligą anksčiau, nei mums pasidarys blogai. O mūsų stebėtojas, super-ego, ar tas ryšys, kuris išliko mums vystantis dar įsčiose, kai mūsų oda ir raumenys su nervų sistema sudarė vieną „lapelį“, duoda apie tai žinoti. Nesakau, kad visi žmonės turi tuos pačius ryšius, bet jie, mano manymu, pas kiekvieną yra.

Vos neužmiršau. Heado zonas galima pažiūrėti čia.

Intarpas

Pasakodamas apie pasikartojančius sapnus užmiršau paminėti atvejį, kai pasikartojantis ženklas gali būti susijęs su genetiniu polinkiu sirgti viena ar kita liga. Šitas klausimas gana įdomus, nes sąmonė tarytum užbėga už akių ir įspėja apie būsimą problemą, tarytum ji galėtų „skaityti“ mūsų pačių genus. Pamenat idėją apie priežasties-pasekmės atsukimą atgal, kai mūsų stebėtojas vaikšto po mūsų kūną ir stebi jį, gaudydamas įvairius signalus?

Ženklai ir rekapituliacija

Šį kartą pašnekėsiu apie ženklus sapnuose. Ženklai gali būti įvairūs: pasikartojantys veiksmai, pasikartojantys žmonės, pasikartojanti reakcija, pasikartojanti aplinka, netgi pasikartojantys sapnai ar sapnų serijos.

Viskas, kas pasikartoja sapnuose - tai ženklai, kad mums laikas sulaužyti nusistovėjusią grandinę, nepriklausomai, ar tas pasikartojantis veiksmas mums sukelia baimę ar pasitenkinimą. Visa tai galima būtų pavadinti „prisirišimu“ prie idėjų, emocijų ir pan. 

Gerą palyginimą galima surasti K.Kastanedos knygose, kur Don Chuanas šneka apie mirtį: žmogus prieš mirtį yra kaip auka prieš grobuonį, ir jei mūsų veiksmai nuspėjami, geras seklys (ta prasme, mirtis), mums paspęs spąstus, ir mes tiesiog būsime sumedžioti.

Kas gi, jei ne pasikartojančios reakcijos, pasikartojantis požiūris į reiškinius, yra tie nuspėjami veiksmai, kurių mumyse ieško mirtis?

Mūsų gi super-ego, ta kritikuojanti dalis, mums siunčia signalus per sapnus, o mes tai ignoruojame. Kokia gi išeitis iš to? Atsakymas paprastas: atsikratyti tų reakcijų, baimių, prisirišimo. Atrodytų paprasta, bet nėra taip lengva padaryti. 

Jei mes sapnuojame savo artimuosius, iš gerosios ar blogosios pusės, - tai ženklas, kad mes įsikibę į kažkokią baimę: baimę likti vienam, baimę likti nemylimam ar tiesiog neapsaugotam. Kai kas galėtų pasiginčyti su manimi ir pasakyti: „O ar blogai, jei aš patyriu malonumą, gerą jausmą“? Žvelgiant iš kelių metų laikotarpio gal tai ir gerai, bet turint omenyje, kad viskas praeinama, keičiasi, mums tai bus smūgis, kai mes neteksime mylimų žmonių, draugų. Ir tas smūgis bus mums skirtas. Nuspėjama reakcija, kuria galima pasinaudoti, kontroliuojant žmogų, ar netgi sukeliant gilius pergyvenimus, kurių pasekoje gali ištikti infarktas ar mirtis. Na, žinoma, tai gana kraštutinis atvejis, bet esmė turėtų būti aiški: mūsų nuspėjamos reakcijos - tai ne tai kuo mes esame, jos vieną dieną buvo, kitą dieną išnyksta, o tikrasis „aš“ lieka nepakitęs. Prisiminkime, kiek kartų mes keitėme požiūrį į vieną ar kitą reiškinį? Vieną dieną mes keikėme kažkokį žmogų, o kitą - pamatėme jame kažką įdomaus.

Argi taip turėtų būti? Žinoma, kad ne. Požiūris pasikeičia, kai mes atsisakome vienpusiško vertinimo, netgi kritikos. Kritika - tai ne kas kita, kaip prisikabinimas prie tam tikros idėjos. Ji apibūdina kritikuojantį žmogų, o ne kritikuojamąjį. Jei mes tikrai norime suprasti, kodėl vienas žmogus elgiasi vienaip ar kitaip - mums pirma reikia pažiūrėti į žmogų, kaip į kūrinį, galbūt Dievo, galbūt kažkokios Jėgos, o gal tiesiog užsiduoti sau klausimą: kodėl aš susitikau su tuo žmogumi, ir kodėl jis mane erzina ar traukia? Gal tai irgi ženklas, kad manyje kažkas turi keistis?

Priėjome prie išvados: mums reikia keistis. Bet kaip? Ir ar tai mūsų negąsdina? Jei aš pasikeisiu, aš tapsiu ne tokiu, kokiu aš noriu... Vėlgi tai tik atskalbinėjimas, ego spąstai. Tikrasis „aš“, tikrasis stebėtojas - to visai nenori, jei siunčia signalus ir duoda ženklus.

Galima paminėti du būdus kaip atsikratyti pasikartojančių reakcijų:

1. Elgtis priešingai, nei įprasta. Reikia suprasti, kad mes patys esame kūrėjai, o ne mūsų ego. Taip mes savo ego parodysim špygą. Vien daryti priešingai nepakanka, nes tai bus prievarta. Reikia surasti sprendimą, kada mūsų priešinga reakcija ar reakcijos nebuvimas mums suteiks malonumą, kada mes imsime juoktis iš to, ką mes turėjome anksčiau. Kada ateis suvokimas, kad mes ir mūsų reakcijos neturi nieko bendro su tuo, kas amžina, su tuo, kas mes esame.
2. Rekapituliacija. Šis terminas psichologijoje atsirado gana neseniai. Jo pradininkas - K.Kastaneda, vėliau labai detaliai išnagrinėtas V.Sanchezo remiantis Meksikos indėnų genties Wixáritari patirtim. Kitaip rekapituliaciją galima vadinti „susumavimu“ arba „apžvalga“. Detaliai nenagrinėsiu, kam įdomu, galite paskaityti arba abiejų autorių knygas arba trumpai - wikipedijoje. Rekapituliacijos esmę sudaro kryptingas praeities įvykių apžvelgimas, daromas naudojant kvėpavimo pratimus, prisimenant visas emocijas ir jausmus, kuriuos mes patyrėme vienu ar kitu savo gyvenimo metu. Pasak K.Kastanedos, pakartotinis įvykių pergyvenimas „atriša“ mus nuo mūsų ankstesnių reakcijų ir sugrąžina iššvaistytą energiją. 

Abiejais atvejais mes atsikratome stereotipų, kurių palaikymui mes kasdieną eikvojame savo energiją be jokio tikslo.

Ženklai, kuriuos mes gauname per sapnus - gera pradžia permąstyti savo stereotipus ir „rėmus“. Kai jie pranyksta, mūsų stebėtojas sutvirtėja ir yra pasiruošęs pateikti mums kažką naujo, kažką, ko mes nelaukėme, ir jis tampa vis labiau sąmoningesnis, kai ateina į mūsų sapnus, nes mes nešvaistome savo sapnų energijos savo ego patenkinimui, o kuriame matymą, kuris reikalingas mūsų super-ego tikslams.

Susitarimas su stebėtoju

Kiekvienas žmogus per naktį sapnuoja po 5-6 sapnus, bet ne visus prisimena ir dauguma nekreipia dėmesio į trumpalaikį sąmoningumo nušvitimą sapnuose, nes mano, kad tai nieko nereiškia. Tiesiog nurašome tokius sapnus į keistus, nesuprantame, kodėl jie įvyko, nors viduje žinome, kad toks sapnas „kažką galėtų reikšti“.

Pirmiausiai reikia atskirti paprastus sapnus, kuriuose mes nesuprantame, jog sapnuojame, nuo sapnų, kuriuose mes pilnai suvokiame, jog sapnuojame. Tačiau griežtos ribos, koks turi būti sąmoningumo lygis sapne nėra. Vienuose sapnuose galime viską prisiminti iki smulkmenų, kitų sapnų mes tiesiog neprisimename, o kituose veikiame pagal savo valią.

Esminis dalykas visuose sąmoninguose sapnuose yra valia, kuri stengiasi išlaikyti sąmoningumą. Iš kur ta valia atsiranda ir kieno tai valia? Jau kalbėjau apie stebėtoją. Stebėtojas - tai mūsų super-ego, ta dalis, kuri lengvai programuojama, pasiduoda hipnozei. Jis neturi nei minčių, nei emocijų, tik gryną valią veikti ir stebėti. Tai ta mūsų dalis, kuri yra aukščiau mūsų pačių, mus kontroliuojanti ir kritikuojanti dalis.

Pažiūrėkime, kaip vyksta hipnozė. Pirmiausia, subjektas paskatinamas sustabdyti savo mintis ir emocijas, kad liktų tik ta dalis, kuri klauso, mato ir veikia. Tada pasilieka „aš“, kuris vykdo hipnotizuotojo komandas. Čia valios vaidmenį perima hipnotizuotojas, o veikiančioji dalis - mūsų.

Sąmoningame sapne  gi stebėtojas - tai nauja savybė, apjungianti mūsų valią, ketinimą stebėti ir mūsų smalsumą bei norą pažinti. Tai toks lydinys, kuri mes sujungiame savyje. Nauja kokybė.

Bet ar tikrai stebėtojas - tai kažkas naujo? Jei palyginsime vaikų sąmonę su stebėtoju, mes padarysime atradimą. Vienintelis dalykas, ko vaikai neturi - tai išugdytos valios. Kaip Aristotelis sakė, kiekvienas iš mūsų gimsta tuščias, kaip popieriaus lapas, arba Tabula Rasa. Man patinka jo terminas, nes jis konkrečiai pasako, kas visuose mūsų yra. Ta dalis, kuri tik stebi, bet nieko nedaro. Budistai, iš kitos pusės, savo mokyme pabrėžia: norint pažinti, reikia ištuštinti indą; tik į tuščią indą galima kažką įpilti. Ta prasme, jie duoda suprasti, kad reikia palikti tai, ką mes gavome užgimę - bevalį stebėtoją, arba tuščią popieriaus lapą, kurio nevaržytų individualūs ar kultūriniai stereotipai.

K.Kastaneda savo knygose kalba apie ketinimą ir valią. Pas jį ketinimas - tai kažkas abstraktaus, tai ne „noras“ ar mūsų „užgaida“, tai daugiau. Tai ta aktyvaus stebėtojo dalis, kuri verčia mus veikti, kurios norai gali ir nesutapti su mūsų norais. Kad mes perprastumėm ketinimą, reikia suprasti savo stebėtoją ir jo norus. Nes, mano galva, jei mūsų norai nesutaps su super-ego norais, atsiras vidinis disbalansas, mes izoliuosime vieną savo dalį nuo kitos. Ir koks tada gausis apjungimas? Taigi, stebėtojas - tai ne tai, ką mes sukūriame sąmoningai. Tai kontraktas tarp pasyviojo stebėtojo ir mūsų. Aktyvusis stebėtojas - tai mūsų super-ego norai, ir mūsų valia, skirta įgyvendinti tuos norus.

Galime vadinti šį kontraktą ir kontraktu tarp savo sielos ir savęs. Čia kaip kam labiau patinka. Žmonės, linkę į krikščionybę, turbūt supras tai aiškiau.

Na, užteks apie stebėtoją. Šią įžangą padariau, nes norėjau pabrėžti, koks yra svarbus tas kontraktas, arba susitarimas, jei mes norime įvesti savo stebėtoją į savo sapnus. Sapnai tada tampa to susitarimo rezultatu. Jei mes viską teisingai darome, mūsų super-ego duos mums pamatyti tai, ko mes nenorėjome matyti per mūsų sapnus. Pamatysime sapnus, kurių mes neprisimename. O kodėl mes jų neprisiminėme? Gal dėl to, kad mūsų norai prieštaravo mūsų super-ego norams ir mes tiesiog, kaip strutis, įkišome galvą į smėlį, nenorėjome matyti tiesos?

Nesąmoningas sapnavimas labai glaudžiai susijęs su mūsų emociniu gyvenimu. Mūsų emocijos - tai mūsų norai. Greičiau, ego norai. Neteisingas požiūris į žmones, pavydas, pyktis, prisirišimas prie žmonių, reikalavimas iš kitų daugiau - viskas, kas varžo kitų laisvę veikti - nepadarys sapnų kitokių. Bet norint suvokti, kame mes prieštaraujame savo super-ego norams ir ketinimams, mums teks pažvelgti į nesąmoningus sapnus kitaip. 

Mes sudarome kontraktą su super-ego, ir to kontrakto dalis - matyti tai, ką mums norima parodyti, netgi sapnuose, kurių mes nevaldome. Tai gali būti ženklai, idėjos apie tai, ką mums reikia savyje keisti. Reikia suvokti, kad mūsų super-ego tarnauja mums patiems, ir jis siekia tarpusavio supratimo.

Kartais nėra lengva suprasti visų ženklų, kuriuos mes girdime ar matome per savo sapnus. Tik galiu pasakyti: nereikia ieškoti atsakymų visokiuose sapnininkuose - tai bobučių paistalai. Kiekvienas žmogus turi susikurti savo sapnininką, su savu aiškinimu. Nors yra bendri aiškinimai, būdingi visiems žmonėms, bet šiuolaikiniuose sapnininkuose jūs nerasite jokio dvasinio aiškinimo.

Aš pamėginsiu kada pateikti daugiau pavyzdžių, ką vienas ar kitas dalykas galėtų reikšti, bet vėliau. Ir dar kas svarbu - savas sapnininkas reikalingas tik nesąmoninguose sapnuose. Sąmoninguose sapnuose - niekas iš to negalios. Tai kitas pažinimo lygis, kuriame negalioja ankstesni aiškinimai.

Kitą kartą papasakosiu, kaip artimiau užmegzti ryšį su savo sąmone, be jokių tarpininkų. Ta prasme, be mūsų kūno poveikio.

Tarpinės sąmonės būsenos

Tarpinės sąmonės būsenos - tai sąmoningos būsenos, kai žmogaus kūnas yra visiškai atsijungęs. Ši tema gana plati, bet labai svarbi, jei mes norime pažinti save, gyvybę, mirtį ir supantį pasaulį. Galima išskirti turbūt 6 tokias būsenas, nors esminės yra 4:

1. Sąmoningas sapnavimas, dar kitaip vadinamas „gyvas“ sapnas. Būdinga tai, kad sapno metu mes suvokiame, kad sapnuojame, ir veikiame jame neatsibusdami. Aplinka daugiau mažiau atitinka mums pažįstamą 3-matį pasaulį. Laikas gali sutapti su realiu laiku, kai miegame, arba ne. Sutrumpintai žinomas kaip LD (lucid dreaming). Galima skirstyti į kelis pogrupius pagal tai ką veikiame juose:
   • Sapno kūrimas, arba iliuzinis, kai pasaulis atrodo kaip animacinis filmas.
   • Tyriamasis, arba nestabilusis, kai mes ieškome panašumų su mums pažįstamu pasauliu.
   • Pasyvusis, kai mes sapne sąmoningai nieko nedarome ir norime, kad nukristų iliuzinis vaizdas, t.y. pasaulio suardymas.
   • Judėjimo, kai mes skraidome, persikeliame į kitą vietą naudodamiesi erdvės tęstinumu, t.y. judėjimas trunka tam tikrą laiko tarpą.
2. Tas pats, bet sąveikaujant su pasauliu pagal juose esamus dėsnius. Tai gali būti perėjimas per portalus, skliautus, arba lango atidarymas į kitą erdvę ar laiką, pereinant iš vieno erdvėlaikio į kitą.
3. Tas pats, tik neegzistuojant aplinkui nieko, o priešais atsiveria langas, per kurį mes tik žiūrime, bet nieko keisti negalime.
4. Išėjimas iš kūno, sutrumpintai žinomas kaip OBE (out-of-body experience). Nors nieko bendro neturi su atsiskyrimu nuo kūno, bet taip vadinama, nes šioje būsenoje jaučiame save gulintį lovoje. Būna trejopas:
   • Kai iš sapno pereiname į realybę.
   • Kai atsibudę sąmoningai pereiname į sapną.
   • Kai pereiname į supančios aplinkos kopiją.
5. Bardo, arba tarpinė būsena tarp egzistencijos būvių. Būdinga tai, kad mes suvokiame save esant kita būtybe, kitu asmeniu ar objektu, pereiname iš vieno gyvenimo į kitą, egzistuojame keliuose būviuose vienu metu ar egzistuojame skirtinguose laikuose.
6. Susiliejimas. Apie šią būseną neteko niekur detaliai skaityti ar girdėti. Panašumu galima rasti tantroje, bet ji šiuolaikiniame pasaulyje yra perdėm suseksualinta. Joga verčiama kaip „susijungimas“, bet irgi nėra tikslaus apibrėžimo, paliekama susimąstyti pačiam. O iš tikrųjų tai susiliejimas su aplinka, su reiškiniais, žmonėmis, gyvūnais ir pan. Vienu žodžiu, su viskuo. Ženklų galima rasti šamanizme. Galima būtų vadinti aktyviąja bardo būsena, arba tiesiog magija. Galima vadinti ir mokymu bei keliu.

Nors šis skirstymas nėra grynai nusakantis tarpines būsenas, jos greičiau atitinka tarpines egzistencijos būsenas, tarpines mąstymo būsenas, lyg tai būtų etapai. Jei matome skyles tarp vieno ar kito etapo, reiškia, mums reikia užpildyti tą tuštumą ar tiesiog ištrinti ją kaip iliuziją.

Jei mes neturime patyrimo viename iš etapų, reiškia, mums trukdo kažkas, dažniausiai vidiniai ar kultūriniai stereotipai.

Apie kiekvieną iš jų pašnekėsiu atskirai... Galima būtų išskirti juodąją ir pilkąją magijas, bet jos, mano manymu, atsiranda tik iš nežinojimo. Jei mes suvokiame, kokia atsakomybė krenta ant mūsų, tada moralė atitinkamai keičiasi. Niekas nepasiekė aukštesnės būsenos būdamas „mąstymo rėmuose“.

Klausimas kyla: kaip užvaldoma juodoji ir kitokios magijos ir kodėl tai įmanoma? Tai turi būti aišku, nes kiekvienas žmogus susiduria su kiekvienu etapu, jie vyksta paraleliai, viename etape mes žengiame greitais žingsniais, kitame - lėtai, kol galiausiai įvyksta „susiliejimas“. Jis neįvyksta, jei nematome visumos, moralinių normų ir atsakomybės.

Antras klausimas: susijungiant, su kuo mes dalinamės ir kaip mus tai veikia? Čia labai tiktų pokalbiai apie neatpažintus skraidančius objektus, apie sąmonių tarpusavio sąveiką bei Jungo archetipus.

Dar kartą apie stebėtoją

Praeitą kartą žadėjau papasakoti, kaip galima su stebėtojo pagalba išsigydyti. Kartu ir pratęsiu temą apie signalus, kuriuos mes gauname.

Apie drebulio kontroliavimą aš pasakojau anksčiau. Šį kartą pakalbėkime apie keistas „sroves“, atsirandančias kūne nei iš šio nei iš to. Tikriausiai, daugelis prisimena keistas šaldančias sroveles prabėgančias per kūną, kai būna karšta. Tik ne visi jomis pasinaudoja, o ir su amžiumi adaptacija karščiui nunyksta, nes keičiasi žmogaus hormonų sudėtis; klausimas, kas yra kieno priežastis: ar adaptacija nusilpsta, nes nesinaudojame tuo, ką turime, ir dėl to neištobulinta nervų sistema pakeičiama senesne, lėtesne ir organizmą silpninančia hormonų signaline sistema, ar vis tik hormoninė sistema prislopina nervų sistemą senstant. Na, iš esmės tai nesvarbu, tai tik retorinis klausimas.

Pasitelkus stebėtoją, mes galime pastebėti, kad kuo dažniau mes „pagauname“ tas šaltas sroveles (pamenate signalų stiprinimą?), tuo dažniau jos pasireiškia, ir atsiranda jausmas, kad mus šaldo kažkas iš išorės, tarytum pūstų vėjelis, kuris mus vėsina. Kas tai - išoriniai veiksniai, kuriuos mes registruojame dažniau, ar tai tiesiog keistas nervų sužadinimas, kuris kūne pasireiškia kaip šaltos srovės? Nesiimu spręsti. Bet mes tuo pasinaudosime...

Sakykime, mums kažkur skauda. Reikia paminėti, kad silpną skausmą mes paprastai pražiopsome, nes susirūpinę savo mintimis, darbais ir pan. Tačiau, jei atsigultumėm ir atsipalaiduotumėm, mes gerai įsiklausę pastebėtumėm, kad kai kurias vietas mums iš tikrųjų skauda, arba jos yra kažkokios šaltos, įsitempusios ir panašiai. Ir kuo labiau sutelkiame dėmesį į kažkurią vietą, mes pastebime, jog toje vietoje ima pulsuoti kraujas, ta vieta sušyla, ir kartais atlėgsta. Bet nesustokime prie to. Pagalvokime apie priežastį: kas sukėlė šitą skausmą, kodėl taip atsitiko, ir ar tai susiję su mūsų emocine būkle? Laukime signalo, vis laikydami dėmesį toje vietoje. Jei silpnai „girdime“, pridėkime ranką prie tos vietos. Ir kažkur kitur kūne tas signalas atsiras, staiga, netikėtai. Tai gali būti staigiai prabėganti šilumos srovelė ar šalčio srovelė. Mintyse greitai nubėkime į tą vietą ir sutelkime dėmesį, kad atėjęs signalas sustiprėtų. Sujunkime mintyse pirmą ir antrą vietas viena su kita. Ar kas nors vyksta? O gal susitelkus į antrą vietą, aptiksime ir trečią? 

Ar jums neatrodo, kad žmogaus smegenys (stebėtojas, pasitelkęs nervų sistemą) gali sekti pasekmės-priežasties grandine grįžtant atgal, ir vis artėjant prie tikrosios priežasties?

Pulso analizė ir terapija nuo seno žinoma Tibeto medicinoje ir netradicinėje kiniečių medicinoje. Išskiriami įvairūs pulso tipai, kuriuos atpažįsta geras specialistas. Tačiau, užsiduokime klausimą: ar kitas žmogus gali „girdėti“ kitą žmogų geriau už patį save? Šitą klausimą paliesiu vėliau, o šį kartą pakaks to, kad mūsų stebėtojas tarnauja tik mums asmeniškai.

Kai mokiausi embriologijos Universitete, mane labiausiai pritrenkė faktas, kad nervų sistema išsivysto iš ektodermos. t.y. iš to, kas vėliau taps mūsų oda. Niekad iki tol negalvojau, kad ir oda, ir nervų sistema turi kažką bendro. Kas mėgstat biologiją, galite pavartyti gana vaizdingą prezentaciją, o taip pat paskaityti wikipedijos puslapį.

Hipotetiškai tarkime, kad tas ryšys, pilnai išsivysčius organizmui, niekur nedingsta, bet tik susilpnėja. Argi tai nepaaiškintų žmonių ekstrasensorinių (ir mano minėtų signalų gaudymo)? Prisimenate tuos jutimų ir judesių homunkulus, kurių paveikslėlį anksčiau pateikiau? Taptų nenuostabu, kodėl induizmo „čakros“ yra būtent tose vietose, kur už mūsų stuburo susitelkę nerviniai rezginiai, ir kodėl atsirandant emocijoms ima dirbti pats stambiausias nervinis rezginys - „saulės“ rezginys. Žmogaus kūnas yra labai sudėtingas, nesiruošiu išdėstyti viso biologijos kurso, bet norint suprasti, ką mes galime ir ką galėtumėm, jei surankiotumėm visas neįsipaišančias į bendrą vaizdą „kaladėles“, reikia bent šiek tiek pažvelgti į visumą, kad ir prabėgomis užmetant akį.

Sekantį kartą grįšiu prie emocijų ir sapnų...

Mąstymo rėmai

Kai kas man pasakė, kad visa tai per daug sudėtinga, ką aš mėginu perteikti. Man pačiam kartais taip atrodo, nes viskas yra gana paprasta, o kai reikia perteikti savas mintis, kad jos tiktų visiems, tada ir atsiranda sunkumų. Tačiau, galbūt taip nėra. Kai kurie iš mūsų yra užkietėję kritikai, puoselėjantys savo ego, bet tam kad sulaužyti schemą, kartais reikia didelių pastangų. Kodėl loginio mąstymo žmonės tiki viskuo, ką jiems sako, bet netiki tuo, kas išeina iš rėmų? Taip, rėmų. „Įrėminti žmonės“, gimsta, atsimerkia ir nukeliauja rėmuose, pastatytuose ant grabo, nuotraukos pavidalu.

Jau kartą kalbėjau apie kaladėles. Norint susikurti savo pasaulio paveikslą, mes dėliojame kaladėles, kad jos viena prie kitos tiktų, ir išmetame visas kitas, kurios neprisiderina. Taip mes visi darome, taip veikia mūsų smegenys. Nes, kas svarbiausia, taip mus išmokino. Tėvai, draugai, visuomenė, pasakyčiau, „sergantys“ ta pačia loginio mąstymo liga.

Man kažkada teko klausyti V.Lenskio paskaitos apie multidimensinį mąstymą. Tai turbūt buvo vienintelė verta dėmesio paskaita. Būdamas loginio mąstymo, ir netikintis viskuo, aš ėmiau tikrinti viską, apie ką jis kalbėjo. Negaliu pasakyti, kad man tai pavyko, bet aš radau M.Mažvydo bibliotekoje jo matematikos šedevrą. Viso kito neįmanoma įrodyti, reikia remtis logika.

O logika pas jį buvo paprasta: žmonės mąsto dvilypėmis sąvokomis „taip“ ir „ne“, netgi mokslas paremtas pliuso ir minuso sąvokomis, pietiniu ir šiauriniu magnetiniais poliais. Bet jei prisiminsime,  fizikai tik palyginus neseniai įvedė „aromato“ sąvoką, kai susidūrė su kvarkais, nes jie negalėjo visko aprašyti vien dviejais poliais. Aišku, viskas taip ir liko įspausta į dvipolinę matematiką, išliko tie patys pliusai ir minusai.

Na, ne apie fiziką mes čia šnekam, o apie mąstymą. Ar galima būtų atsikratyti „taip“ ir „ne“ sąvokų? Galbūt įvedus žodžius „nežinau“, „galbūt“ ir pasikeitų kažkas?

Nebaigiau... antra diena, bet pratęsiu...

Intarpas

Yra žmonių aplinkui, su kuriais galima ir reikia dalintis idėjomis. Viena iš tokių dienų buvo šiandien. Po gero pokalbio su draugu, aš padariau išvadą, kad tema apie tantrą irgi turi būti paliesta, nes tai mūsų gyvenimas. Čia tas tabu, ko visi bijo, bet niekad nedrįsta dalintis savo patirtimi. Taip, tai reikalauja tam tikro apmąstymo, tam tikro pateikimo būdo, bet viskas yra įmanoma. Jei mes norime matyti žmogų iš visų pusių, mums būtina pažvelgti į tą sritį, apie kurią niekas nekalba, nes galvoja, kad viskas išliks paslaptinga, sakralu, apie tai, ko negalima sakyti atvirai. Tikiuosi, kai kuriems atsivers akys, kas mes iš tikro esame, o tiksliau, koks turi būti ateities žmogus...

Stebėtojas

Tai kas gi tas mistinis stebėtojas? Pagal Freud'ą, neįsisąmoninta sąmonė - tai „ida“ (instinktyvi pasąmonė). Ego - tai ko mes siekiame, super-ego - tai, kas kritikuoja.

Tai kas gi atsitinka, kai mes sukuriame stebėtoją? Galima pafilosofuoti ir tarti: mes įjungiame super-ego, kuris kritikuoja nusistovėjusį požiūrį į save ir aplinkinius, bei pasakome savo ego, jog jis privalo stebėti signalus, einančius iš idos. Galima sakyti, kad mes apjungiame savo super-ego ir ego vienam tikslui - pažinti save. O kaip išmintis sako: „Pažink save ir pažinsi pasaulį“.

Tai ir yra pirmas žingsnis perprogramuojant save. Bet čia slypi keli sunkumai. Mes įsivaizduojame, kad tai, kas esu aš ir yra tas aš, o stebėtojas - tai tarytum paralelinis aš, dirbtinai sukurtas savęs pažinimui. Argi gali žmogus visą laiką stebėti? Juk reikia užsiimti buitimi, šeima, vaikais, mes bendraujame su aplinkiniais, mąstome apie praeitį, dabartį ir ateitį, ir, rodos, toks pasišventimas reikalaus papildomų pastangų, pasiaukojimo ir pan. Mums sunku atsisakyti senos schemos, nes neaišku, kaip mes imsime reaguoti į vieną ar kitą kasdienį įvykį, o stebėtojas - tai beemocinis įrankis ir mums atrodo, jog mes juo tapsime, nors norime išlikti savimi pačiu, koks ir anksčiau. 

Jei geriau pamąstysime, tokios mintys - tai tik atsikalbinėjimas, stengimasis pateisinti save tokį, koks esi. Bet prisiminus tikslą - pažinti save, sužinoti daugiau, tapti geresniu - tokios mintys labai lengvai sustabdomos. Taip, taip... Sustabdomos. Pats stebėtojas gali sekti minčių eigą, ir kai tik atsiranda mintis, prieštaraujanti tikslui, mes išmetame ją iš galvos. Taip mes nukertame slibinui antrą galvą: stabdome savo ego, kuris pastoviai mums kaišioja pagalius į ratus.

Antras sunkumas - kad ir koks pasišventimas bebūtų, mes laukiame rezultato ir norime patirti teigiamų emocijų iš to, ko mes siekiame. Tai tiesiog dar vieni ego spąstai. Ir kaip gi įtikinti savo ego, kad jis sektų tuo planu, kurį mes sukūrėme?

Sprendimas yra paprastas: reikia paspęsti spąstus pačiam ego, trumpai tariant, įtikinti patį save, kad mūsų ankstesnis supratimas apie save buvo neteisingas, ir pamesti saldainiukų, kaip dresiruojamam gyvūnui, kai mums pasiseka. O tam būdų yra daug. Galima sau mintyse pasakyti: nutilk, užsičiaupk ir klausyk, kai mums reikia sutramdyti savo ego, bet ilgai mušamas gyvūnas neteks jokio pagrindo po kojomis. Tad reikia save ir pagirti, padėkoti.

Geriausias būdas apjungti savo ego su naujai sukurtu stebėtoju, kad jie dirbtų kaip komanda, - tai yra rūpinimasis savo kūnu. Ego niekada neatsisakys to, nes savisaugos instinktą turi visi gyvūnai, o šis pasireiškia tik mirties akivaizdoje. Jei mes pamąstysime, tai savisaugos instinktas - tas, kuris jungia tiek idą, tiek ego. Mūsų pasąmonė mus išmeta iš sapnų, kai mes kažko išsigąstame, kai mums gresia pavojus. Super-ego sako: mirtis yra, bet man vienodai kas bus, tuo tarpu likusios dalys protestuoja tam. Priklausomai nuo to, kas vyrauja, super-ego, ar ida, mes tikime į mirtį ar ne. Taip atsiranda religiniai fanatikai ir užkietėję ateistai. O kaip iš tikro yra, mes nežinome.

Norint pažinti save, mums reikia pažinti ir mirtį. Tačiau kaip? Mano manymu, reikia mąstyti blaiviai ir pasakyti sau: „aš nežinau, nes nesu patyręs“. Reikia atmesti abu kraštutinumus, nes kiekvienas kraštutinumas - tai stereotipas, sukurtas to paties ego. Tik stebėtojas gali rasti atsakymą į šį klausimą. Tik stebint mes galime daryti išvadas. O tai ateina su patirtim. Tačiau iš kur mums paimti tą patirtį? Mes juk nesižudysime, kad sužinotumėm atsakymą. Yra tik vienas būdas, mano manymu: duoti laisvę stebėtojui, tegul jis prasiskverbia į mūsų sapnus, kur ir pamėgins surasti tą svarbų atsakymą.

Kaip gi tobulinti stebėtoją, ir kaip jį įvesti į sapną? Kadangi mes visi užimti kasdieniais dalykais, pats geriausias momentas tobulinti savo stebėtoją - tai prieš miegą. Daug kas atsigula ir mąsto apie praėjusią dieną, apie būsimus planus, apie santykius tarp žmonių, kol galiausiai minčių srautas atsibosta ir sustoja. Taip mes patenkame į sapną. Kai kurie žmonės girdi pulsą, girdi širdies plakimą, kuris tik maišo. Bet vis tiek mes užmiegame, nes vienas ir tas pats mums atsibosta. Tokie užmigimo būdai man primena savęs plakimą. Koncentruojamasi į kažką, kol save patys užhipnotizuojame. Pamenat hipnozės seansus? Prieš akis juda kažkas monotoniško, ir mūsų sąmonė pavargsta, aprimsta. Tokie žmonės turėtų sau pasakyti: aš esu silpnas ir pasiduodu savo paties hipnozei.

Mūsų gi tikslas - tapti stipriais, kad mūsų niekas nesugebėtų užhipnotizuoti. Ar gi mes negalėtumėm pasinaudoti šita kiekviename esančia hipnotizuotojo savybe? Kad perprogramuotumėm savo santykius su aplinka...

Gerai, tai ką daryti? Atsigulę pirmiausia atsipalaiduojame ir imame stebėti savo kūną, nuo rankų pirštų galiukų iki kojų pirštų, vaikštome mintyse po visą kūną, stebime pulsą, mintyse kartodami, kad kūnas atsipalaiduoja, rankos ir kojos tampa švininės, apgaubtos šiluma, įsivaizduojame vandenį, kuriame mes plaukiojame, klausomės savo širdies ir kaip kraujas patenka į kiekvieną pirštą, kiekvieną kūno dalį. Reikia paminėti veidą. Veidas - labiausiai išvystyta žmogaus dalis, kaip ir rankos, todėl svarbu atpalaiduoti tas dalis, kurios turi daugiau ryšių su smegenimis.

Šiame paveikslėlyje mes galime matyti kokią dalį kokia kūno dalis užima smegenyse:

Taigi, stebime pulsą ir mėginame pajusti ritmą, kuriuo mūsų kūnas pulsuoja. Kuo geriau atpalaiduosime raumenis, tuo labiau mes „girdėsime“ daugiau signalų. Galime pajusti bangas, šiltas, vaikščiojančias po kūną, tam tikrų kūno dalių dingimą, tarytum smegenys atjungia visus pojūčius. O tada ateina momentas, kai kažkuri smegenų dalis ima ir paprašo daugiau signalų. Galime patirti keistų kūno reakcijų, bet nereikia bijoti. Mūsų stebėtojas stebi, mato ir džiaugiasi tais naujais pojūčiais. Ir kas svarbiausia, mūsų ego tampa pamalonintas - mes atradome kažką, ko nežinojome, mes imame mylėti save, ateina palaima, pasitenkinimas ir įsitikinimas, kad mes einame teisinga kryptimi. Pasąmonė irgi pamaloninta, nes ji galėjo perduoti signalus kūnui tiesiogiai, be tarpininkų.

Ir mes įeiname į sapną, kartu su stebėtoju...

Ko Freud'as nepamatė, ar kaip sulaužyti ψ-schemą (2)

Praeitą kartą minėjau, kad žmogaus sąmonė gali slopinti ir stiprinti signalus, kuriuos ji gauna reaguojant į įvairius veiksnius iš aplinkos ir uždaviau klausimą, kas būtų, jei vidinis stebėtojas imtų gaudyti juos ir mėgintų suprasti, kokias kūno reakcijas sukelia.

Šį kartą pamėginsiu panagrinėti tai išsamiau.

Kiekvieną emociją lydi tam tikrų raumenų susitraukimai arba atpalaidavimai. Kai jaučiame pyktį, galime pastebėti, kad raumenys įsitempia įvairiose kūno vietose, kai juokiamės - įsitempia raumenys pilve. Reakcijai praėjus, raumenys grįžta į pradinę būklę, bet mes imame kažką jausti: pvz., šilumą pilve, lengvumą, kai baigėme juoktis, arba drebulį, kai baigėsi pykčio priepolis. Kitas pavyzdys: kai mums gėda, veidas parausta, nes kraujas suteka į veidą. 

Ir kas gi pradėjo visą šitą grandinę? Vien mintis arba ketinimas, pasąmonės reakcija, kuriai mes laidžiame pasireikšti savo kūne.

Supratus, kaip mūsų emocijos veikia, mūsų stebėtojas ima kiekvieną etapą atskirti ir po trupučiuką leidžia kontroliuoti emocijų eigą. Emocija - tai grandinė: nervinis (elektrinis) impulsas iš smegenų, judantis kūno nervais dideliu greičiu, susikoncentruoja ties tam tikra vieta, sukelia raumenų reakciją, kraujotakos pasikeitimą, ir išskiriamos tam tikros cheminės medžiagos toje vietoje, kur buvo taikinys. Rodos, ką mes čia galime pakontroliuoti? Tačiau, prisiminkime, kaip mes reaguojame į kažkieno posakį „Liaukis!“ - raumenys staigiai sugrįžta į pradinę būseną. Taigi, vienintelė vieta, kur mes galime kontroliuoti emocijas yra raumenų valdymas, nes ne kiekvienas yra aktorius ir gali sukelti dirbtinai norimą emociją savo pasąmonėje.

Gerai, mūsų stebėtojas pastebėjo, kad tam tikri raumenys yra įsitempę ar atpalaiduoti. Emocijos sustiprinimas būtų tiesiog paprastas: tereikia dirbtinai išlaikyti raumenis toje būsenoje kiek galima ilgiau, pakol mums pasidarys aišku, kas ir kaip. Laikome raumenis įtemptus ar atpalaiduotus. Kraujas ar nuteka iš tos vietos ar priteka. Mūsų kūnas gauna ilgiau trunkančią emociją.

Ir kas iš to? Na, pamėginkime dabar susieti savo emocijas su sapnais. Ilgai stebint savo emocijas, reakcijas, raumenų įsitempimą ar atpalaidavimą, mes po trupučiuką imame valdyti grandinę tarp smegenų ir raumenų. O kas gi darosi, kai mes miegame, tiksliau, kai sapnuojame? Įrodyta, kad sapnuojant juda mūsų akys, raumenys ir kūno reakcijos rodo, kad mes atliekame aktyvius veiksmus, tarytum nemiegotume. Šita miego fazė vadinama REM faze (greito akių judėjimo).

Visos mūsų kūno reakcijos yra perkeliamos į sapną. Ir jei mes pasitreniravę išmokstame apčiuopti tas reakcijas būdami atsibudę, atsiranda treniruotumas, kuris leidžia kontroliuoti kūno reakcijų įtaką sapnui. Ta prasme, mes galime tiesiog savo kūną atjungti, kai miegame. Sapno turinys visiškai priklauso nuo to, kaip mes reaguojame į aplinką atsibudę. Turbūt daug kas žino, jog kai kurie vaikai, būdami 4-7 metų amžiaus, prisišlapina į lovą, jei sapnuoja savo kūno signalą nusišlapinti ir tai mėgina padaryti sapne, bet dauguma vaikų išmoksta valdyti šiek tiek paūgėję. Mano galva, būtent šituo momentu ir formuojasi tos griežtos jungtys tarp kūno reakcijų ir sąmonės. Iki to momento, vaikai būna tik stebėtojai, neskiriantys, kas yra šis pasaulis ir sapnų pasaulis, nes jie nemato jokio skirtumo tarp jų. Prisiminkime savo vaikystę, ir viskas pasidarys aišku: mes stebime, žiūrime į pasaulį kaip į kažką stebuklingo, bet ir sapnai niekuo nesiskiria.

Įvaldę savo emocijas, mes atsinešime naują kokybę į savo sapnus. Netrukdys mūsų signalai, einantys iš kūno, ir sapne dominuos tik stebėtojas, mūsų sapnai ims keistis ir joks profesorius Freud'as negalės toliau mums aiškinti sapnų, nes jis paprasčiausiai pražiopsojo šitą momentą.

Iš kitos pusės, nutraukę žinomą emocijų grandinę arba tiesiog įvesdami stebėtoją į mūsų kasdienį gyvenimą, mūsų smegenims ims trūkti signalų. Ir patikėkit, smegenys suras tuos signalus, bet jie bus visai kitokie. Prisiminkime tą paprastą eksperimentą: kai žmogui uždedami akiniai, kurie apverčia pasaulį aukštyn kojomis, po kelių savaičių smegenys pačios apverčia vaizdą atgal, o nusiėmęs akinius, žmogus mato vėl aukštyn kojomis. Smegenys - tai tobulas instrumentas, kuris prisitaiko prie naujų sąlygų, ir jei mes izoliuojame signalų kiekį, jos ieško kitų būdų kaip susigrąžinti tuos signalus. Jei mes turime valios, stebėtojas tampa mūsų palydovu, kuris nemaišo gyventi, bet ir priešingai, praturtina mūsų supratimą apie aplinką. 

Prieš kelias dienas per National Geographics TV rodė trumpą laidą apie „protingus“ drabužius, kurie matuos mūsų kūno duomenis, analizuos ir keisis arba duos mums žinoti, kas mumyse vyksta. Labai panašu į stebėtoją, bet perkeltą į išorę. Ar tai gerai, ar tai blogai - kol kas nežinau. Iš vienos pusės mašinos ima daryti tai, ką mes patys galėtumėm daryti, bet iš kitos pusės - galbūt tokie rūbai ir leistų žmonėms išvystyti stebėtoją natūraliai. Nes šiuo metu mūsų didžiausias priešas - tinginystė, gyvenimas tik šia akimirka, o apie tai kas bus po mūsų, ar mes išliksime, kaip gryna sąmonė po mirties, ir ar tam reikia ruoštis (nemaišykime su religija, tai tik sąmonės varžtai) - mums šitie klausimai nerūpi. Kaip ir neįdomu, ar tikrai mes galime tik tai, ką mums parodė tėvai, draugai ar visuomenė?

Klausimas: Ar tikrai mes nepražiopsome visko, ką mums smegenys siunčia? Šilumos ar šalčio srovelės, kurios kartais prabėga pro kūną - mes jas paprastai ignoruojame, bet ką jos reiškia? Apie tai kitą kartą, kai pamėginsiu pateikti pavyzdžių, kada mūsų stebėtojas tarnauja mums ir leidžia netgi gydytis pačiam.