Šį kartą pamėginsiu panagrinėti tai išsamiau.
Kiekvieną emociją lydi tam tikrų raumenų susitraukimai arba atpalaidavimai. Kai jaučiame pyktį, galime pastebėti, kad raumenys įsitempia įvairiose kūno vietose, kai juokiamės - įsitempia raumenys pilve. Reakcijai praėjus, raumenys grįžta į pradinę būklę, bet mes imame kažką jausti: pvz., šilumą pilve, lengvumą, kai baigėme juoktis, arba drebulį, kai baigėsi pykčio priepolis. Kitas pavyzdys: kai mums gėda, veidas parausta, nes kraujas suteka į veidą.
Ir kas gi pradėjo visą šitą grandinę? Vien mintis arba ketinimas, pasąmonės reakcija, kuriai mes laidžiame pasireikšti savo kūne.
Supratus, kaip mūsų emocijos veikia, mūsų stebėtojas ima kiekvieną etapą atskirti ir po trupučiuką leidžia kontroliuoti emocijų eigą. Emocija - tai grandinė: nervinis (elektrinis) impulsas iš smegenų, judantis kūno nervais dideliu greičiu, susikoncentruoja ties tam tikra vieta, sukelia raumenų reakciją, kraujotakos pasikeitimą, ir išskiriamos tam tikros cheminės medžiagos toje vietoje, kur buvo taikinys. Rodos, ką mes čia galime pakontroliuoti? Tačiau, prisiminkime, kaip mes reaguojame į kažkieno posakį „Liaukis!“ - raumenys staigiai sugrįžta į pradinę būseną. Taigi, vienintelė vieta, kur mes galime kontroliuoti emocijas yra raumenų valdymas, nes ne kiekvienas yra aktorius ir gali sukelti dirbtinai norimą emociją savo pasąmonėje.
Gerai, mūsų stebėtojas pastebėjo, kad tam tikri raumenys yra įsitempę ar atpalaiduoti. Emocijos sustiprinimas būtų tiesiog paprastas: tereikia dirbtinai išlaikyti raumenis toje būsenoje kiek galima ilgiau, pakol mums pasidarys aišku, kas ir kaip. Laikome raumenis įtemptus ar atpalaiduotus. Kraujas ar nuteka iš tos vietos ar priteka. Mūsų kūnas gauna ilgiau trunkančią emociją.
Ir kas iš to? Na, pamėginkime dabar susieti savo emocijas su sapnais. Ilgai stebint savo emocijas, reakcijas, raumenų įsitempimą ar atpalaidavimą, mes po trupučiuką imame valdyti grandinę tarp smegenų ir raumenų. O kas gi darosi, kai mes miegame, tiksliau, kai sapnuojame? Įrodyta, kad sapnuojant juda mūsų akys, raumenys ir kūno reakcijos rodo, kad mes atliekame aktyvius veiksmus, tarytum nemiegotume. Šita miego fazė vadinama REM faze (greito akių judėjimo).
Visos mūsų kūno reakcijos yra perkeliamos į sapną. Ir jei mes pasitreniravę išmokstame apčiuopti tas reakcijas būdami atsibudę, atsiranda treniruotumas, kuris leidžia kontroliuoti kūno reakcijų įtaką sapnui. Ta prasme, mes galime tiesiog savo kūną atjungti, kai miegame. Sapno turinys visiškai priklauso nuo to, kaip mes reaguojame į aplinką atsibudę. Turbūt daug kas žino, jog kai kurie vaikai, būdami 4-7 metų amžiaus, prisišlapina į lovą, jei sapnuoja savo kūno signalą nusišlapinti ir tai mėgina padaryti sapne, bet dauguma vaikų išmoksta valdyti šiek tiek paūgėję. Mano galva, būtent šituo momentu ir formuojasi tos griežtos jungtys tarp kūno reakcijų ir sąmonės. Iki to momento, vaikai būna tik stebėtojai, neskiriantys, kas yra šis pasaulis ir sapnų pasaulis, nes jie nemato jokio skirtumo tarp jų. Prisiminkime savo vaikystę, ir viskas pasidarys aišku: mes stebime, žiūrime į pasaulį kaip į kažką stebuklingo, bet ir sapnai niekuo nesiskiria.
Įvaldę savo emocijas, mes atsinešime naują kokybę į savo sapnus. Netrukdys mūsų signalai, einantys iš kūno, ir sapne dominuos tik stebėtojas, mūsų sapnai ims keistis ir joks profesorius Freud'as negalės toliau mums aiškinti sapnų, nes jis paprasčiausiai pražiopsojo šitą momentą.
Iš kitos pusės, nutraukę žinomą emocijų grandinę arba tiesiog įvesdami stebėtoją į mūsų kasdienį gyvenimą, mūsų smegenims ims trūkti signalų. Ir patikėkit, smegenys suras tuos signalus, bet jie bus visai kitokie. Prisiminkime tą paprastą eksperimentą: kai žmogui uždedami akiniai, kurie apverčia pasaulį aukštyn kojomis, po kelių savaičių smegenys pačios apverčia vaizdą atgal, o nusiėmęs akinius, žmogus mato vėl aukštyn kojomis. Smegenys - tai tobulas instrumentas, kuris prisitaiko prie naujų sąlygų, ir jei mes izoliuojame signalų kiekį, jos ieško kitų būdų kaip susigrąžinti tuos signalus. Jei mes turime valios, stebėtojas tampa mūsų palydovu, kuris nemaišo gyventi, bet ir priešingai, praturtina mūsų supratimą apie aplinką.
Prieš kelias dienas per National Geographics TV rodė trumpą laidą apie „protingus“ drabužius, kurie matuos mūsų kūno duomenis, analizuos ir keisis arba duos mums žinoti, kas mumyse vyksta. Labai panašu į stebėtoją, bet perkeltą į išorę. Ar tai gerai, ar tai blogai - kol kas nežinau. Iš vienos pusės mašinos ima daryti tai, ką mes patys galėtumėm daryti, bet iš kitos pusės - galbūt tokie rūbai ir leistų žmonėms išvystyti stebėtoją natūraliai. Nes šiuo metu mūsų didžiausias priešas - tinginystė, gyvenimas tik šia akimirka, o apie tai kas bus po mūsų, ar mes išliksime, kaip gryna sąmonė po mirties, ir ar tam reikia ruoštis (nemaišykime su religija, tai tik sąmonės varžtai) - mums šitie klausimai nerūpi. Kaip ir neįdomu, ar tikrai mes galime tik tai, ką mums parodė tėvai, draugai ar visuomenė?
Klausimas: Ar tikrai mes nepražiopsome visko, ką mums smegenys siunčia? Šilumos ar šalčio srovelės, kurios kartais prabėga pro kūną - mes jas paprastai ignoruojame, bet ką jos reiškia? Apie tai kitą kartą, kai pamėginsiu pateikti pavyzdžių, kada mūsų stebėtojas tarnauja mums ir leidžia netgi gydytis pačiam.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą