Energijos tėkmė, ar tiesiog džiaugsmas

Kaip aš priėjau prie idėjos, kad tarp žmonių vyksta sąmonių susiliejimo procesas? Tai greičiau hipotezė, pastebėjimai, bet kurie verčia susimąstyti.

Turime prielaidas manyti, kad žmonės bendrauja ne tik verbališkai, t.y. žodžiais, bet ir per mimiką, per elgsenos pokyčius. Galima būtų išvystyti dvi kryptis mąstyme:

1. Kitų žmonių mimika, gestai mums persiduoda per ideomotorines reakcijas, sukelia nervinius impulsus smegenyse, ir mes gauname tą papildomą informaciją, kurios negalima išreikšti verbališkai, tačiau ji mums atsiskleidžia, kai raumenys atsipalaiduoja, kai nustoja veikti tie ideomotoriniai refleksai. Tada mes matome juos sapnuose, kaip tą papildomą informaciją.
2. Kitų žmonių energija persiduoda, kuri neša kartu ir informaciją. Ir ta energija mums atsiskleidžia vaizdais.

Jei geriau pagalvosime, tai nei viena kryptis nėra visa apimanti. Kad „sudirbtumėme“ pirmąją, tereikia prisiminti stebėtoją, kurį savo bloge aš mokinau išmokinti priimti signalus, tuos perteklinius signalus. Žinojimas kas bus - gana dažnas. Pavyzdžiui, tokie dalykai kaip deja vu ar nuspėjimas, kas netrukus įvyks. Vadinasi, peršasi mintis, jog signalas ateina anksčiau, nei mes tai suvokiame. O jei yra signalas, vadinasi, yra ir nešėjas.

Antrąją kryptį galima sukritikuoti tuo, kad nebūtinai kažkas turi persiduoti, greičiau - tai rezonansas, mėginimas atkartoti savyje tai, kas yra aplinkui.

Galiausiai, nėra jokio skirtumo, koks viso to principas, nes ką mes čia matome - tai yra TIK informacijos mainai. Kokį mes įrankį turime (mažiau ištobulintą, ar ne), informacija visada yra aplinkui. Palyginkime ekstarsensorinius pojūčius su grynai moksliniu požiūriu į mus supančią aplinką. Ir vienu, ir kitu atveju priartėsime prie to, kad imsime stebėti, kas gi vyksta aplinkui. Ir ims vystytis stebėtojas, ne daugiau.

Ekstrasensorika - tai tobulas būdas valdyti savo raumenis ir nervus, reaguojant į aplinkoje vykstančius pokyčius, į informaciją. Ką daro visi jogų ir netradicinių menų praktikai - tai vysto savo vegetacinę nervų sistemą. Raumenų ideomotorika - tai reakcija į signalą, o ką mes su juo darysime, čia jau kitas klausimas. Vieniems tai bus sutrikę nervai raumenyse, kitiems - atsipalaidavę raumenys duos žinoti per sapnus, atsiskleisdami per sapnus, o dar kitiems leis tiesiog priimti visa tai kaip natūralų dalyką, ir sugebėjimą atstatyti savo raumenis į prieš tai buvusią būseną, bei gauti papildomos informacijos, nes smegenys bus priverstos tą informaciją kaupti ir apdoroti.

Taigi, žmonės tarpusavyje bendrauja, jie mainosi savo mimika ir gestais, siunčia energiją vienas kitiems per raumenų ideomotorines reakcijas, bei sustiprina per vegetacinę nervų sistemą, kad tie signalai efektyviau perduotų esamą informaciją smegenims. Kai kuriems ji atsiskleidžia tuojau pat, kai kuriems - per nesąmoningus sapnus.

Priėjome prie to, kad visi mes darome vienas kitam poveikį. Nesvarbu, ar bendrautumėm tiesiogiai, virtualiai ar per sapnus. Mūsų smegenys - tai įrankis, kuris leidžia viską apdoroti.

Vampyrizmas, magija - visa tai nublanksta, jei žinai, kaip viskas veikia. Vampyrizmas - tai ideomotorinės reakcijos, kurios sukelia neigiamus signalus smegenyse, galbūt ir dėl autohipnozės, magija savu ruožtu - tai kontroliuojamas informacijos perdavimas, kai žinai kaip ją perduoti, kokį signalą smegenims kitam žmogui pasiųsti, kokius sapnus tai sukels tam žmogui, kas iš to gausis.

Viskas yra paprasta. Tik svarbiausia yra stebėtojas. O taigi kur susiliejimas? Trumpai, kol kas - tai rezonansas į mimiką, gestus, tobulas priėmimas signalų, kuriuos mes vienas kitam perduodam. Kas gausis, jei mes tai ištobulinsime - dar viena įdomi tema, kurią aš paliesiu vėliau.

Bendrumas

Atgaivinam blogą, ar ne? Rašyti toliau yra gana sunku, bet manau, kažkada gausis išreikšti tas mintis, kurios tūno viduje. Sunku dėl to, kad blog'uose nesivysto jokių diskusijų, šiaip tik komentarai. Kai kam įdomu, kai kas randa atsakymus į klausimus, bet esmė ne tame. Joks judėjimas priekin negalimas be kooperacijos.

Jei tai, ką parašiau, kai kam ir paaiškina kai ką, jei ruošiesi judėti toliau, nieko nebus, jei nebus grupės žmonių. Lietuvoje tai padaryti yra beveik neįmanoma, nes visi turi rūpesčių, ir niekam neįdomios globalios problemos. Kas tie sekėjai mano bloge? Ieškantys atsakymų? Bet atsakymų niekad negausite, su kiekvienu reikia dirbti atskirai. Tai ką aš mėginu savo blog'e parašyti - daugiau taikoma visiems, bent jau taip stengiuosi. Tačiau tikrų pasekėjų (ne „sekėjų“), galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Ką aš noriu parašyti, tai yra kad sensualumas yra tarytum prakeiksmas. Visi bijo to, bet ieško jo. Problemos nėra mūsų viduje, bet problema yra aplinkui. Todėl pasakoti atvirai priverčia galvoti ir elgtis kitaip.

Noriu tiesiog išsakyti kelis faktus, ir priversti pagalvoti:
1. Mes ieškome draugų, bet jų nerandame, nesvarbu radai savo antrąją pusę ar ne.
2. Mes ieškome stebuklų, bet nė vienas jų negali įgyvendinti.

Gal dėl to, kad mes esame išmokyti žiūrėti tik, kas darosi viduje, bet ne kito žmogaus viduje? Ar tai apskritai įmanoma, įsijausti (?) į kitą žmogų ir pajusti viską? Mažai kam tas klausimas kyla, mažai kas nori išeiti už savo ribų, bet jei pažiūrėsime aplinkui, visi to ieško, bet bijo.

Kokią išvadą mes galime padaryti? Tai kad sienos turi sugriūti, tai kad žmonės tarpusavyje nėra izoliuoti, o susiję, nesvarbu, ar tai realus ar virtualus gyvenimas. Pilnatvė ateina tada, kai susijungiame, bet ne mintyse, o sieloje. Tada mes jaučiame gyvenimo prasmę, ir neieškome būdų kaip greičiau pabaigti šią ašarų pakalnę.

Gyvenimas sunkus - kaltiname save. O už ką? Dėl to kad patys kalti, jog neieškome sau panašių sielų, nes ar tai laiko trūksta, ar tai šeima įpareigoja. Galvojame, kad gyvenimas praeinamas, o kad kas dieną kažkas nutinka - to nematome. Mes grįžtame namo tik su rūpesčiais, bet užmirštame, ką mums teko patirti.

Ir turint galvoje šitas bendras savybes, nelieka nieko kito, kaip pasiaukoti ir išeiti iš savo ribų. Kas netikit į reinkarnaciją, galiu pasakyti, kad ir netikėkit, bet tai rodiklis, jog reikia spręsti klausimą apie sielų bendrumą. Kai kas tikit į krikščionybę, bet niekad niekas net nemėgino įgyvendinti savo gyvenime tos vienintelės taisyklės savo gyvenime, kaip kad mylėjimas savo artimo. Mes gyvename dėl savęs, ir tai sukelia sunkumų judėti toliau. Tačiau, visos problemos sprendžiamos čia pat, kartu, jei viskas įgauna tikslą.

Nenorime šnekėti apie tikslą? Bet tikslas yra aiškus: mes mirsime, turėsime vaikų ar ne, galbūt džiaugsimės jais arba ne, bet tai nesudarys jokių prielaidų mums patikėti, kad tai buvo mūsų gyvenimo tikslu, tai liks kaip detalė visame laiko tarpsnyje.

Taigi, koks gyvenimo tikslas? Aš jau rašiau apie susiliejimą, bet galbūt kažkas to nesuprato. Mokėjimas būti komandoje ar ką nors sako? Sielų susiliejimas niekuo nesiskiria, tai tik detalė aukštesniame lygyje. Susimąstykim....

Pamąstymas apie ateitį

Na, pauzė gavosi gana didelė. Nieko įdomaus aplinkui? ;)

Norisi man sukergti blogą su forumo funkcionalumu, bet nieko panašaus nerandu. Atai šis Google „vaikas“ rodos tampa miręs, bet jiems atleistina, nes turi didesnių problemų, nei atrodo.

Taigi, keli įdomūs įvykiai:

1. Kastaneda pasirodė esąs ne toks, koks visiems atrodė. Mane tai, galima sakyti, nenustebino, nes apturėjau gana seniai viziją, ir buvo keista, kad jo grupė šito matymo neužblokavo. Atsiskleidė tokie dalykai, kaip pinigų darymas, ignoravimas kai kurių žmonių ir t.t. Ne esmė, tik kad per daug bangų buvo sukelta.

2. Kosminės problemos kartais širdį paliečia, bet nejaučiu sąskambio su aplinkiniais -- visi tik ir teieško pagrindo po kojomis, bet negalvoja 50-1000 metų į priekį. Rodė laidą apie Žemės magnetinių polių pasikeitimą. Ką aš žinau, bet nerimas ima pulti. Po 1500 metų nė vieno žmogaus neliks, jei nebus nieko padaryta. O mes žaidžiame savo „gyvenimą“. 2012 metai tampa lygtais magišku skaičiumi, kai Saulės aktyvumas padidės iki maksimumo, kas bus po to - neaišku.

Kas nutiks - tai niekas galbūt ir nežino. Bet visi įvykiai rodo, kad bus pasikeitimų. Daugiau vėžiu žmonės sirgs? Daugiau Saulė veiks?

O kaip mes reaguojame į pokyčius aplinkui? Retas kuris mąsto apie ateitį, nebent apie savo ateitį ar apie savo vaikų ar anūkų ateitį, nes daugiau galvoti neleistina. Klausimas gana įdomus ir daug ką pasakantis: jei negalvosime, kas nutiks su mūsų planeta, tai kam apskritai galvoti, kas nutiks su mumis ar su mūsų vaikaičiais? Džiaugiamės, gyvename pagal schemą, kuri mums patinka, ir jaučiame džiaugsmą, bet tas džiaugsmas -- tai tik iliuzija, tarytum gavome kažką, ko tikėjomės. Naivu.

Ne kartą mėginau pajudinti temą apie sielų susiliejimą, bet man vis drąsos trūkdavo. Manau, kad atėjo laikas atvirai apie tai pašnekėti. Ne šiandien, bet greitai. Nerandame atskaitos taško dėl to, kad bijome, bijome keisti požiūrį ar galbūt bijome, kad niekas nesupras. O kas tada yra žmogus pagaliau? Kopija to, kas plaukioja aplinkui? Mums kas dieną sudaromos sąlygos užmiršti save, pastoviai, o kadangi tai nesuderinama su aplinka, tai mes galvojame, jog mes esame neteisūs. Tačiau išeitis yra. Vienas žodis -- „pasiaukojimas“. Primena Kastanedą, hmm..? Na, ne tai, bet pasiaukojimas neturi nieko bendro su gyvenimu, bent jau su tokiu, kokiu mes jį įsivaizduojame. Pasiaukojimas - tai laiko aukojimas, tai nėra noras kažką keisti, bet noras būti. Ne šiaip egzistuoti, bet būti su kitais.

Mano kūnas gražus, o kas iš to?

Aš sielą aukoju sau ar ne?

O debesys sklando iš tolo atrodo,

Jog aš neatsigersiu vandens.