Intarpas

Kad pats neužmirščiau: Na, vakar prirašiau apie elektrines žmogaus savybes... Šiandien gi vakare, po geros koncentracijos į galvos viršugalvį, ėmė mušti elektra nuo kompiuterio touch-screen'o.

Viską galima suvesti į sutapimus, bet aš paliesiu šitą temą šiek tiek vėliau, kur pamėginsiu įrodyti, kad tai nėra sutapimas (Dar viena būsima idėja šiam blog'ui). Ir kiek vėliau - parodyti, kad žmogaus sąmonė gali valdyti ir fizinį pasaulį minčių pagalba (tai ne mintys, bet palikime šį terminą kol kas ramybėje). Tai iškels klausimą apie idėjų materializavimą, priežasties ir pasekmės kontroliavimą, kartais persipinant įvykiams netgi laike, tarytum sąmonė pasėja ψ-sėklą ir vykdo sumąstytą programą. Paminėsiu bei kas nutinka artėjant perkūnijai.

Ko Freud'as nepamatė, ar kaip sulaužyti ψ-schemą (1)

Ką galima sutikti su Freud'u, tai jo teisingas sąmonės padalijimas į sąmoningą ir nesąmoningą puses. Jis taip pat išskyrė prieš-nesąmoningą būseną. Tačiau vėliau jis atsisakė šių terminų ir įvedė ego, super-ego ir idą, nes niekaip jam nesisekė visko paaiškinti. Tiksliau, nepavyko vaizdžiai sukategorizuoti. Ką gi, kategorizavimas - tai viena, o tarpusavio sąveika - kas kita. Aišku, nereikia nuvertinti Freud'o darbų, nes jis matė tiek ir dinamiką, tiek ir ribas tarp jų.

Mano tikslas parodyti, kad žmogaus sąmonė - tai nėra kažkas pastovaus ir stabilaus, ir niekad nėra vėlu sulaužyti nusistovėjusius ryšius smegenyse.

Prieš keletą dienų man bendradarbis davė pažiūrėti filmą iš National Geographics apie žmones stipruolius. Esmė tame, kad treniruodamiesi mes kuriame naujas jungtis smegenyse, kurios ima dirbti po tam tikro laiko, t.y. ilgai treniruojantis.

Šiandien, važiuodamas į darbą, aš prisiminiau tą filmą... Ryte buvo gana šalta, ir būnant šaltoje aplinkoje, kaip visi žinome, ima drebulys. Ir tikriausiai žinoma, kaip nugalėti drebulį: tereikia atpalaiduoti raumenis. Kai kam atrodytų, jog tiek drebulys, tiek žmonių stipruolių treniravimasis nieko bendro neturi, bet ar iš tiesų taip yra?

Žmogus - tai elektros būtybė, pasak K.Kastanedos. Nieko nuostabaus, nes nervų sistema - tai vien elektriniai signalai, o mūsų smegenys - sudėtinga elektrinių grandinių sistema. Grubiai šnekant...  Nervai raizgo visą kūną, o mes pastoviai gauname milijonus signalų per sekundę, kurių tik mažą dalį registruoja ir apdoroja smegenys.

Iš biologijos žinome, kad nervų sistema atsirado evoliucijos metu žymiai vėliau, lyginant su kitomis signalų perdavimo sistemomis. Nelįsiu į smulkmenas, duosiu tik vieną pavyzdį: visi bestuburiai, neturintys nervų sistemos perduoda signalus naudojant chemines medžiagas, t.y. hormoniniu būdu. Žmogus gi turi jas abi. Kodėl nervų sistema pranašesnė? Todėl, kad signalai perduodami nepalyginamai greičiau.

Taigi, kas vyksta, kai mes terniruojamės ar bandome sustabdyti drebulį? Mes įgyvendiname nenatūralią organizmo reakciją vien to panorėdami, minties pagalba. Einame toliau... Sakykime, atpalaidavome raumenis, kūnas nedreba, mums geriau, tačiau pastebime, jog ne visus raumenis atpalaidavome - viena ranka vis dar dreba nuo šalčio. Kas pastebėjo šitą mažą nukrypimą nuo minties plano? Pavadinkime šitą mūsų dalį „stebėtoju“. Aš šitą sąvoką naudosiu dažnai, tad kas sekate mano blog'ą, įsidėmėkite. Ir treniruojantis, ir netreniruotas žmogus, mėginantis sustabdyti drebulį, daro vieną ir tą patį veiksmą: stebi ir koreguoja rezultatą.

Dabar pažiūrėkime, kas bus, jei mes užuot stengęsi atpalaiduoti raumenis, imsime paklusti kūno signalams ir kankinsimės, kad mums šalta. Sakau „kankinsimės“, nes tokį signalą mums atsiuntė smegenys, kad mes atkreiptumėm dėmesį ir kažką imtumėm daryti. Va tas kažkas ir yra mūsų valioje. O tas, kuris užsiciklina ant šalčio, ima tą šaltį dar stipriau jausti. Palyginimui, galima prisiminti nudegimo jausmą: iš pradžių visai neskauda, o jei koncentruojamės į skaudamą vietą - mums ima dar labiau skaudėti.

Kokią padarėm išvada? Kad žmogus gali tiek slopinti, tiek stiprinti signalus, gaunamus iš centrinės nervų sistemos.

Ir ką gi galima pasakyti profesoriui Freud'ui? Bet jis turbūt tą žinojo: nesąmoningą galima paversti sąmoningu. Ir tikriausiai aiškių ribų tarp sąmoningo ir nesąmoningo nėra.

Klausimas ateičiai: kas bus jei išvystysime stebėtoją ir padidinsime gaunamų signalų stiprumą?

Pvz., mums kyla kokia nors emocija. Kurioje vietoje raumenys įsitempia, kurioje vietoje jaučiame šaltį ar šilumą, ir kas bus, jei mes tą refleksą sustiprinsime, išlaikydami emocijos poveikį fiziniam kūnui kiek įmanoma ilgiau?

Pratęsiu kitą kartą...

Trupinėlis istorijos

Nemėgstu istoriją nagrinėti tik apimant tam tikrą laikotarpį. Pažįstu istorikus (virtualius ir ne), kurie tiesiog užsiciklinę ant vieno kažkokio periodo. Ir pašvenčia savo gyvenimą tik faktų nagrinėjimui. Jiems svarbi kažkokia tai raidė, svarbu sugretinti faktus, kad įžvelgtų tiesą. Aš visada juokiuosi savo viduje, nes tai atrodo taip vaikiška, kaip žaidimas su kaladėlėmis - viskas priklauso nuo to, kurią kaladėlę sudėsi su kita.

Ir tai turbūt liečia visą mokslą. Atrandame naują kaladėlę ir bandome surasti jai tinkamą vietą, kad pamatytumėm bendrą vaizdą. Tačiau mes nematome tų pavienių kaladėlių, kurios neįsipaišo.

Taigi, kas iš tikrųjų yra žmogus ir ar antropologija gali atsakyti į šitą klausimą? Pamenu vieną Ursula Le Guin knygą „Always Coming Home“, kurios taip ir nepavyko visos perskaityti, bet teko pavartyti, kad suprasčiau prasmę. Idėja tame, kad ji savo fentezi žanro knygoje sukūrė naujo tipo antropologijos mokslą. Kuris rėmėsi ne archeologija, o žmogaus sąmonės savybėmis naršyti po praeitį ir pažvelgti, kaip atrodė praeities pasauliai. Jos knyga gausi paveiksliukų (įrankių, muzikos instrumentų), turi sukurtą žodyną, pateikiamos eilės, muzika. Hm... kai pamačiau tą jos knygą, suvokiau: tai geniali moteris, atskleidusi savo fantazijas, ko niekas anksčiau nedarė, ar tai jos vizijos perteiktos žodžiais? Užkliuvo... Aš tada ėmiau skaityti visas jos knygas, kad pažinčiau tą moterį, jos mąstymą. Tikriausiai ne kiekvienas to ieško knygose, bet tą kartą buvo kažkas kito, ko nesinorėjo praleisti. Ji pasakoja apie androgynines būtybes savo knygoje, kurios angliško pavadinimo nepamenu, bet ji vadinosi „Žiemos planeta“, kur ji apvelka įvykius į mums pažįstamas scenas. Man tada net susidarė įspūdis, kad ji rašo apie stalinistinę Rusiją ir Sibirą.

Na, tiek to, nelįsiu į detales kol kas, bet mano mintis buvo parodyti, kad šiai autorei buvo pažįstamas jausmas, jog žmonės - tai ne tik viena vyriška ir moteriškos pusės, bet ir sąmonė, kuri jaučia, kuri keliauja ir kuri mato.

O kaip buvo anksčiau? Tereikia prisiminti akmens amžių, kuriame vyravo religija, paremta matymu. Šamanai, šamanės, išminčiai ir t.t.  Ne esmė, kuo jie tikėjo, bet faktas tas, kad buvo remiamasi tuo, kas glūdi pasąmonėje, o galbūt ir už jos ribų. Kartais man atrodo, jog žmonija nė žingsnio nepažengė ta kryptimi į priekį. Mums gerai žinoma antropologė ir archeologė M.Gimbutienė mėgino įrodyti, kad matriarchatas egzistavo, kad anksčiau valdė moterys, tačiau šiuolaikinis istorijos mokslas jos hipotezę atmetė, kaip nepasitvirtinusią. Na, mano galva, istorikai ir čia „nusigrybavo“. Viską suvedė į turtų paveldėjimą ir valstybės valdymą, tačiau užmiršo pirminę idėją apie vizijas ir religiją. Tiesiog buvo užsimerkta, ir visas mokslas buvo tiesiog supolitizuotas, nes nebuvo mėginama pažvelgti į valdymą iš „žinių“, „išminčių“ ar dar kitaip vadinamų VIP asmenybių, taško. Kas pasakė, jog valstybės valdymas tais laikais susivedė vien į paveldėjimą, teismus ir karus? Užmovėme savo žinias ant sau tinkamo kurpaliaus.

Jei panagrinėsime klausimą apie vizijų vaidmenį bendruomenėje, pamatysime, jog moterys turėjo tą galią valdyti, netiesiogiai, bet turėjo, nes vizijų ir pranašysčių vaidmuo tais laikais buvo kitoks.

Prisimenu faktą, kad ir dabar Indonezijoje rytais žmonės prie pusryčių stalo turi tradiciją išsipasakoti savo sapnus. Kažkodėl visi mano, jog visos vizijos turi ateiti su narkotikais, su dirbtinai sukeltomis sąmonės būsenomis, mušant būgnelius iki visiško nusipeizėjimo.

Kokie buvo laikai po to? Biblijiniais laikais angelai ateidavo irgi per sapnus, tik Biblija to neakcentuoja. Apskritai, krikščioniškas mokymas nieko neaiškina apie vizijas ir sapnus, jie tik perpasakoja pasakojimus tų, kurie turėjo tą galią, o kaip ją pasiekti, buvo nutylima. Suprantama kodėl. O gal ne? Galbūt tikrai šita tradicija seniai prarasta, kad niekas negali nieko doro pasakyti? Telieka steigti „Miego sutrikimo centrus“, kurie man asmeniškai primena būrėjų salonus.

Po to buvo raganų medžioklės, po to atėjo Freud'as, kuriam kiekvienas strypas sapne reiškė tik falistinį simbolį. Nuo Freud'o mano manymu, viskas ir prasidėjo. Gal tai buvo mada, gal žmonėms reikėjo daugiau seksualinės laisvės. Prisiminkime nekaltybės diržus, spynas su rakteliais, kuriuos saugo tik tavo tėvai, antimasturbatoriai. Apie tai pašnekėsiu kitą kartą. Iš kur tai atsirado, ir kokį ryšį turi su religija.

Reikia tik paminėti, kad Freud'as buvo Jungo mokinys, kuris savo ruožtu išvystė teoriją apie bendrą žmonijos sąmonę ir archetipus, su kuriais mes kontaktuojame per sapnus. Aš šiuo atžvilgiu geriau prisijungsiu prie Jungo, nes sapnų aiškinimas vien iš Freud'o pozicijų, - tai aklavietė, kuri neduoda jokios prasmės, ir padaro žmogų kaip robotą, kuris priklauso tik nuo biologinių impulsų. Tačiau negalima sakyti, kad Freud'as buvo neteisus, nes tikrai mes gauname ir biologinius signalus. Ir gal kada sugrįšiu prie to. Vis dėl to, kas man svarbiausia - tai surasti tą kaladėlę, kuri neįsipaišo į priimtas teorijas, ir pamėginti sulipdyti savo pasaulio vaizdą.

Įžanga

Kaip gali kitaip vadintis įžanga, jei ne taip...

Kodėl šitas blog'as turi gyventi? Rodos, mes įžengiame į erą, kai kiekviena būtybė šioje žemėje, suskaldoma į dvi dalis - virtualią ir realią. Atsiranda nauja sąmonė ir pasąmonė. Tai kas buvo pasąmonė anksčiau, dabar skverbiasi į virtualią erdvę. Mes save materializuojame, tai kas mūsų sapnuose, tai kas mūsų vaizduotėje. Ir mes galiausiai turime šansą tapti tuo, kuo mums skirta, nes tik nevaržoma asmenybė gali pasijausti pilna ir laisva. 

Kaip fizikai pasakytų, mes įgauname naują dimensiją judėjimui. Tačiau, kas dieną kyla klausimas - kas išliks, kas išgyvens šitoje naujoje dimensijoje. Ar tai mūsų ateitis, ar tik bandymai pamatyti, kas iš tikro mes esame?

Kai kam nėra lengva judėti šiame besikeičiančiame pasaulyje, nes informacijos kiekis nežmoniškai didelis.  Bet reikėtų užsiduoti tokį klausimą: pasąmonės materializavimas turi kokį nors poveikį fiziniam pasauliui ar ne? Ar mūsų vizijos ir svajonės tikrai nekeičia šio pasaulio?

Iš vienos pusės pažvelgus, tikriausiai nereiktų eiti labai toli į praeitį, egzistavo matriarchatas ir patriarchatas, vyriška ir moteriška energijos, jin ir jan, dvi pasaulio matymo pusės. Iš kur jos atsirado, ir kodėl jos tokios svarbios pasaulio pažinime? Ir kur slypi ateities žmogaus vaizdas?

Toks įspūdis susidaro, jog mes čia esame tam, kad įgyvendintumėm šitą grandiozinį žmonijos planą: sujungti tai, ką mes anksčiau laikėme pasąmone, tai ką laikėme tabu, nes tokie buvo visuomenės priimti normatyvai, su tuo, kuo mes tampame, su tuo, kaip mes turėsime įsipaišyti į sąmonės kuriamą fizinį pasaulį, kuriame tarp kitko visiems reikės išlikti. 

Kai kam šitas judėjimas yra skausmingas, kai kas susiduria su reiškiniais, kurių nepaaiškina nei šiuolaikinis mokslas, nei aplinkiniai, nei pačio savęs suvokimas.

Tikiuosi, šis blogas bus tuo užpildu, kuriuo užsipildys ta praraja tarp išorinio, vidinio pasaulio, ir bent trupučiuką atidengs uždangą nuo būsimo pasaulio vaizdo, į kurį mes žengiame sparčiais žingsniais.