Ko Freud'as nepamatė, ar kaip sulaužyti ψ-schemą (1)

Ką galima sutikti su Freud'u, tai jo teisingas sąmonės padalijimas į sąmoningą ir nesąmoningą puses. Jis taip pat išskyrė prieš-nesąmoningą būseną. Tačiau vėliau jis atsisakė šių terminų ir įvedė ego, super-ego ir idą, nes niekaip jam nesisekė visko paaiškinti. Tiksliau, nepavyko vaizdžiai sukategorizuoti. Ką gi, kategorizavimas - tai viena, o tarpusavio sąveika - kas kita. Aišku, nereikia nuvertinti Freud'o darbų, nes jis matė tiek ir dinamiką, tiek ir ribas tarp jų.

Mano tikslas parodyti, kad žmogaus sąmonė - tai nėra kažkas pastovaus ir stabilaus, ir niekad nėra vėlu sulaužyti nusistovėjusius ryšius smegenyse.

Prieš keletą dienų man bendradarbis davė pažiūrėti filmą iš National Geographics apie žmones stipruolius. Esmė tame, kad treniruodamiesi mes kuriame naujas jungtis smegenyse, kurios ima dirbti po tam tikro laiko, t.y. ilgai treniruojantis.

Šiandien, važiuodamas į darbą, aš prisiminiau tą filmą... Ryte buvo gana šalta, ir būnant šaltoje aplinkoje, kaip visi žinome, ima drebulys. Ir tikriausiai žinoma, kaip nugalėti drebulį: tereikia atpalaiduoti raumenis. Kai kam atrodytų, jog tiek drebulys, tiek žmonių stipruolių treniravimasis nieko bendro neturi, bet ar iš tiesų taip yra?

Žmogus - tai elektros būtybė, pasak K.Kastanedos. Nieko nuostabaus, nes nervų sistema - tai vien elektriniai signalai, o mūsų smegenys - sudėtinga elektrinių grandinių sistema. Grubiai šnekant...  Nervai raizgo visą kūną, o mes pastoviai gauname milijonus signalų per sekundę, kurių tik mažą dalį registruoja ir apdoroja smegenys.

Iš biologijos žinome, kad nervų sistema atsirado evoliucijos metu žymiai vėliau, lyginant su kitomis signalų perdavimo sistemomis. Nelįsiu į smulkmenas, duosiu tik vieną pavyzdį: visi bestuburiai, neturintys nervų sistemos perduoda signalus naudojant chemines medžiagas, t.y. hormoniniu būdu. Žmogus gi turi jas abi. Kodėl nervų sistema pranašesnė? Todėl, kad signalai perduodami nepalyginamai greičiau.

Taigi, kas vyksta, kai mes terniruojamės ar bandome sustabdyti drebulį? Mes įgyvendiname nenatūralią organizmo reakciją vien to panorėdami, minties pagalba. Einame toliau... Sakykime, atpalaidavome raumenis, kūnas nedreba, mums geriau, tačiau pastebime, jog ne visus raumenis atpalaidavome - viena ranka vis dar dreba nuo šalčio. Kas pastebėjo šitą mažą nukrypimą nuo minties plano? Pavadinkime šitą mūsų dalį „stebėtoju“. Aš šitą sąvoką naudosiu dažnai, tad kas sekate mano blog'ą, įsidėmėkite. Ir treniruojantis, ir netreniruotas žmogus, mėginantis sustabdyti drebulį, daro vieną ir tą patį veiksmą: stebi ir koreguoja rezultatą.

Dabar pažiūrėkime, kas bus, jei mes užuot stengęsi atpalaiduoti raumenis, imsime paklusti kūno signalams ir kankinsimės, kad mums šalta. Sakau „kankinsimės“, nes tokį signalą mums atsiuntė smegenys, kad mes atkreiptumėm dėmesį ir kažką imtumėm daryti. Va tas kažkas ir yra mūsų valioje. O tas, kuris užsiciklina ant šalčio, ima tą šaltį dar stipriau jausti. Palyginimui, galima prisiminti nudegimo jausmą: iš pradžių visai neskauda, o jei koncentruojamės į skaudamą vietą - mums ima dar labiau skaudėti.

Kokią padarėm išvada? Kad žmogus gali tiek slopinti, tiek stiprinti signalus, gaunamus iš centrinės nervų sistemos.

Ir ką gi galima pasakyti profesoriui Freud'ui? Bet jis turbūt tą žinojo: nesąmoningą galima paversti sąmoningu. Ir tikriausiai aiškių ribų tarp sąmoningo ir nesąmoningo nėra.

Klausimas ateičiai: kas bus jei išvystysime stebėtoją ir padidinsime gaunamų signalų stiprumą?

Pvz., mums kyla kokia nors emocija. Kurioje vietoje raumenys įsitempia, kurioje vietoje jaučiame šaltį ar šilumą, ir kas bus, jei mes tą refleksą sustiprinsime, išlaikydami emocijos poveikį fiziniam kūnui kiek įmanoma ilgiau?

Pratęsiu kitą kartą...