Ką daro žmonės atsibudę? Dažniausiai šoka iš lovos tuojau pat, ar ima ražytis lovoje, kad kūnas suaktyvėtų. O kas bus, jei mes ištempsime tą stadiją? Užuot šokę iš lovos, pagulėkime ir prisiminkime sapną iki smulkmenų. Prisimenant sapną, mes tarytum atkartojame jį su visais pojūčiais, visa informacija patenka į kūną, o kūnas, kaip beždžionė, mėgina atkartoti ir visas kūno reakcijas, tame tarpe ir jo „nebuvimą“ (tai vadinama ideomotorinėmis reakcijomis, tik kad ten aiškinama, jog mintys gali sukelti raumenų judėjimą, o apie atpalaidavimą ir sapnų prisiminimo poveikį kūnui nešnekama). Tai geras momentas pasitelkus stebėtoją, prisiminti kūno reakcijas. Jei po to mes nuspręsime dar kartą užmigti, yra didelis šansas, kad stebėtojas įtrauks mus į sąmoningą sapną. Kartais tas gali atsitikti atsibudus per anksti, ir vėl po to patraukus į lovą, po kurio laiko. Tada patyriame spontanišką atsibudimą sapne.
Kūno „nebuvimo“ jausmą patyria, mano manymu, visi žmonės. Tie kurie skraido sapne, gali pastebėti, jog atsibudus iš tokio pasiskraidymo, kūnas jaučiamas visai kitaip: tarytum vibruotų, pleventų, būtų kažkoks įelektrintas. Kitiems tas jausmas pasireiškia kaip „kritimas“ žemyn. Netikėkit tomis pasakomis, kai sako, jog jei sapnuoji, kad krenti, tai reiškia, jog augi. Tai tiesiog normali kūno reakcija į kūno atsijungimą. Aišku, kadangi dauguma bijo eiti toliau, tai visa šita grandinė ir nutrūksta. O baimė atsiranda tada, kai ima veikti protas. Todėl tokiais momentais nereikia stengtis apie ką tai galvoti, o tiesiog atsipalaiduoti, kaip prieš užmiegant. Trečia to jausmo forma - kai jau nejauti savo kūno ir mėgini atsikelti, apsisukti lovoje, o užuot to, įvyksta OBE.
Kaip matome, mūsų kūno signalų turime pakankamai, tik reikia juos atidžiau stebėti ir suprasti, kam jie reikalingi.
Rodos, sąmoningai atkartoti to neįmanoma... Tačiau tai netiesa. Ilgai stebint, kaip mūsų kūnas jaučiasi po atsibudimo ar užmiegant, mūsų stebėtojas sukuria schemą, kaip tai geriau padaryti sąmoningai. Iš pradžių tai vyksta spontaniškai, tarytum mūsų stebėtojas eksperimentuoja, o su laiku mes galime išmokti sąmoningai pereiti į sapną. Idėja yra tame, kad mums pirmiausia reikia išmokti atjungti savo kūną. Tik atsibudus, tą galima pasiekti gana greitai. O savu noru šiek tiek sudėtingiau. Esminis dalykas visame tame yra taisyklingas lėtas kvėpavimas. Kiek žinoma, moterys kvėpuoja krūtine, vyrai - pilvu. Nežinau, kaip geriau moterims, nes nesu toks, bet vyrams yra paprastas būdas: nekilnoti pilvo kvėpuojant, tiesiog ramiai leisti plaučių diafragmai judėti žemyn, kai plaučiai prisipildo oro. Tuo metu ima „masažuotis“ saulės rezginys. Ties juo pasidaro kažkaip šilčiau, tai gali sukelti malonų jausmą. Pamėginkime tą jausmą sustiprinti, prailginti. Pamatysime, kad šiluma apie saulės rezginį dar labiau sustipreja. Malonus jausmas dar labiau suintensyvėja. Ką dabar darome, tai isivaizduojame, kad ši šiluma, šitas jausmas išplinta po visą kūną, apgaubia jį iš visų pusių. Pasiekusi galvą, ji praskaidrina sąmonę ir sustabdo mintis. O kai mintys sustoja, mes pajaučiame tarytum būtume viduje šilto kokono, o nuo malonaus jausmo visas kūnas „apsąla“, nutirpsta. O dabar tiesiog pamėginkime užmigti ar laukti kol pasirodys vaizdai prieš akis. Kai tik vaizdas išlįs, pabandykime į jį įeiti. Geriausiai tai gaunasi, jei tas atsiradęs vaizdas - tai mūsų kambarys. Tada jaučiamės komfortabiliai, ir dėl to nebaisu į jį pereiti. Jei vaizdas nepažįstamas, tiesiog pamėginkime atsipalaiduoti ir užmigti. Ir vienu, ir kitu atveju, mūsų stebėtojas pereis į sapną, vienaip ar kitaip.
Kai kas labai bijo tos būsenos. Atsiranda visokie klausimai: o kur mano kūnas, ar aš nenumirsiu, atsiskyręs nuo jo, kaip mano stebėtojas surištas su kūnu ir t.t. Išmeskime iš galvos visus šiuos kvailus klausimus ir tiesiog judėkime priekin. Neatsigręžkime, nes jei pamatysime savo kūną, tuo momentu, mes jį sukursime, o tam išnaudosime didelę dalį energijos, kuri reikalinga judėjimui. Viską, ką mes pamatome sąmoningai, mes beveik visada sukuriame. Reikia įsikalti į galvą - na, nėra to kūno, čia tik mano sąmonė, mano „judantis žvilgsnis“, turįs gebėjimą kurti viską, kas papuola, netgi mūsų kambarį aplinkui.
Ištrūkti iš kūno paprasta: reikia pagalvoti apie vietą, į kurią noriu nueiti, pakilti į orą ar pan. Kuo toliau nuo to dėmesį atitraukiančio kūno. Šokim per langą, per balkoną, ir mūsų kelionė prasidės...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą