Apie drebulio kontroliavimą aš pasakojau anksčiau. Šį kartą pakalbėkime apie keistas „sroves“, atsirandančias kūne nei iš šio nei iš to. Tikriausiai, daugelis prisimena keistas šaldančias sroveles prabėgančias per kūną, kai būna karšta. Tik ne visi jomis pasinaudoja, o ir su amžiumi adaptacija karščiui nunyksta, nes keičiasi žmogaus hormonų sudėtis; klausimas, kas yra kieno priežastis: ar adaptacija nusilpsta, nes nesinaudojame tuo, ką turime, ir dėl to neištobulinta nervų sistema pakeičiama senesne, lėtesne ir organizmą silpninančia hormonų signaline sistema, ar vis tik hormoninė sistema prislopina nervų sistemą senstant. Na, iš esmės tai nesvarbu, tai tik retorinis klausimas.
Pasitelkus stebėtoją, mes galime pastebėti, kad kuo dažniau mes „pagauname“ tas šaltas sroveles (pamenate signalų stiprinimą?), tuo dažniau jos pasireiškia, ir atsiranda jausmas, kad mus šaldo kažkas iš išorės, tarytum pūstų vėjelis, kuris mus vėsina. Kas tai - išoriniai veiksniai, kuriuos mes registruojame dažniau, ar tai tiesiog keistas nervų sužadinimas, kuris kūne pasireiškia kaip šaltos srovės? Nesiimu spręsti. Bet mes tuo pasinaudosime...
Sakykime, mums kažkur skauda. Reikia paminėti, kad silpną skausmą mes paprastai pražiopsome, nes susirūpinę savo mintimis, darbais ir pan. Tačiau, jei atsigultumėm ir atsipalaiduotumėm, mes gerai įsiklausę pastebėtumėm, kad kai kurias vietas mums iš tikrųjų skauda, arba jos yra kažkokios šaltos, įsitempusios ir panašiai. Ir kuo labiau sutelkiame dėmesį į kažkurią vietą, mes pastebime, jog toje vietoje ima pulsuoti kraujas, ta vieta sušyla, ir kartais atlėgsta. Bet nesustokime prie to. Pagalvokime apie priežastį: kas sukėlė šitą skausmą, kodėl taip atsitiko, ir ar tai susiję su mūsų emocine būkle? Laukime signalo, vis laikydami dėmesį toje vietoje. Jei silpnai „girdime“, pridėkime ranką prie tos vietos. Ir kažkur kitur kūne tas signalas atsiras, staiga, netikėtai. Tai gali būti staigiai prabėganti šilumos srovelė ar šalčio srovelė. Mintyse greitai nubėkime į tą vietą ir sutelkime dėmesį, kad atėjęs signalas sustiprėtų. Sujunkime mintyse pirmą ir antrą vietas viena su kita. Ar kas nors vyksta? O gal susitelkus į antrą vietą, aptiksime ir trečią?
Ar jums neatrodo, kad žmogaus smegenys (stebėtojas, pasitelkęs nervų sistemą) gali sekti pasekmės-priežasties grandine grįžtant atgal, ir vis artėjant prie tikrosios priežasties?
Pulso analizė ir terapija nuo seno žinoma Tibeto medicinoje ir netradicinėje kiniečių medicinoje. Išskiriami įvairūs pulso tipai, kuriuos atpažįsta geras specialistas. Tačiau, užsiduokime klausimą: ar kitas žmogus gali „girdėti“ kitą žmogų geriau už patį save? Šitą klausimą paliesiu vėliau, o šį kartą pakaks to, kad mūsų stebėtojas tarnauja tik mums asmeniškai.
Kai mokiausi embriologijos Universitete, mane labiausiai pritrenkė faktas, kad nervų sistema išsivysto iš ektodermos. t.y. iš to, kas vėliau taps mūsų oda. Niekad iki tol negalvojau, kad ir oda, ir nervų sistema turi kažką bendro. Kas mėgstat biologiją, galite pavartyti gana vaizdingą prezentaciją, o taip pat paskaityti wikipedijos puslapį.
Hipotetiškai tarkime, kad tas ryšys, pilnai išsivysčius organizmui, niekur nedingsta, bet tik susilpnėja. Argi tai nepaaiškintų žmonių ekstrasensorinių (ir mano minėtų signalų gaudymo)? Prisimenate tuos jutimų ir judesių homunkulus, kurių paveikslėlį anksčiau pateikiau? Taptų nenuostabu, kodėl induizmo „čakros“ yra būtent tose vietose, kur už mūsų stuburo susitelkę nerviniai rezginiai, ir kodėl atsirandant emocijoms ima dirbti pats stambiausias nervinis rezginys - „saulės“ rezginys. Žmogaus kūnas yra labai sudėtingas, nesiruošiu išdėstyti viso biologijos kurso, bet norint suprasti, ką mes galime ir ką galėtumėm, jei surankiotumėm visas neįsipaišančias į bendrą vaizdą „kaladėles“, reikia bent šiek tiek pažvelgti į visumą, kad ir prabėgomis užmetant akį.
Sekantį kartą grįšiu prie emocijų ir sapnų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą