Mes galėjome padaryti išvadą, kad signalų stiprinimas, slopinimas, stebėjimas leidžia suorganizuoti gaunamus signalus, atskirti vieną nuo kito, ir priderinti prie savęs, kad mūsų stebėtojas galėtų pateikti mums papildomų signalų. Ženklų stebėjimas nesąmoniguose sapnuose leidžia atsikratyti nereikalingo energijos švaistymo, ir taip susąmoninti mūsų sapnus, pritraukti savo super-ego į mūsų pasaulį.
Bet čia tik pradžia. Kadangi žmogaus sąmonė yra multidimensinė, reikia „imti jautį už ragų“ ne vien iš vienos pusės. Svarbiausia, turi pasikeisti mąstymas. Sunkumas tame, kad norint pakeisti mąstymą, reikia nemažai žinoti dalykų iš mokslo. Galima pasakyti, kad kartais to nereikia - yra žmonių, kurie supranta tą paprastą principą be jokių tarpinių būsenų ir be to, ką aš pasakoju. Mano tikslas nėra išmokyti mokslo, o tik parodyti jungtis, kurias turi įvairūs žmonės. Vėliau aš tikriausiai prieisiu prie tu bendrų dalykų, o kol kas reikia tik artėti prie „susijungimo“.
Vakar man teko išgirsti priekaištą: „Aš apsieisiu be tavęs, nes mano supratimas kitoks“. Ir ką tai duoda, jei ne ignoravimą, apie kurį kalbama budizme, apie nesugebėjimą susijungti su kitu žmogumi. Man tas žmogus patarė pažiūrėti filmą „The Secret“. Na, mano požiūriu, viskas gražu, ten šnekama apie tai, kad vienas žmogus pritraukia kitą, ir viso to priežastis - mūsų mintys. Taip, tai tiesa, bet tai grynai amerikietiškas požiūris, kurio tikslas - sėkmė gyvenime, ir visas filmas pagrįstas hipnoze, kaip išvystyti savo charizmą, kaip nuslopinti savo super-ego. Nė vieno žodžio nepasakyta, o koks gi tikslas gyventi geriau? Mes kol kas nešnekame apie santykius tarp žmonių, nei apie tai, ką traukiantys vienas kitą žmonės duoda, ir ką duoda atstumiantys vienas kitą. Prasmė kažkur giliau, ir tas priekaištas tikrai buvo bevertis, nes tai prilygsta nesupratimui, ką tu veiksi po savo mirties, ir ką tu davei, bei ką pasiėmei. Netgi, blogiausia patirtis gali būti vertinama teigiamai, kai praeina daug metų: „O taip, tai įkvėpė mane kitiems dalykams!“.
Taigi, mes priėjome prie momento, kada reikia pasakyti ar paklausti savęs: „O kaip mes sąveikaujame su pasauliu?“. Nereikia šnekėti vien apie žmones, nes tai užima didelę mūsų gyvenimo dalį, o apie tai, kaip mes galime susivienyti su Žeme, su pasauliu, su viskuo, kas aplinkui.
Grįžtant prie to filmo „The Secret“, ten šnekama apie susijungimą, apie bendras vibracijas, bet TIK tarp žmonių, egocentrinis požiūris į savęs egzistavimą. Budizmas ir džainizmas eina toliau, deja.
Kaip prasidėjo man? Čia turbūt nereikėtų slėpti, nei neigti kas įvyko. Buvau kažkur 15-16 metų, visai nesidomėjau nei parapsichologija, nei dvasiniu tobulėjimu, buvo tik noras būti geresniu. Tame sapne, kuris buvo sąmoningas, aš kabėjau tamsioje erdvėje, nieko aplinkui nebuvo, tik aš, o aplinkui - begalinė erdvė. Man tai sukėlė reakcijas, kaip košmare. Nieko nebuvo, bet aš bijojau. Ir po to ta erdvė aplinkui stebėjo mane, tarytum ji būtų gyva ir mąstanti. Ką tada supratau, kad mano kabėjimas erdvėje - tai „aš“, o aplinka - tai įtaka, kurią aš jaučiu, per mane tai praeidavo kaip viskas būtų lyg plastilinas, minkomas aplinkui, ir kurio dalis aš esu, ir tie minkymai man persiduoda. Bet kas įdomiausia, tai, ką aš pakeisdavau savo viduje, persiduodavo aplinkui, per tą pačią „plastilininę“ materiją. Atsibudau visas suprakaitavęs, mąsčiau ir vėl užmigau. Ir vėl ten atsidūriau. Bet šį kartą jokios baimės nebuvo. Tada manau, viskas ir pasikeitė. Tiksliau, ženklų ir anksčiau buvo, bet aš jų tada nesupratau. O tada tai buvo tikras postūmis.
Esmė tame, kad aš tada supratau: mano ribos siekia toliau, negu pats fizinis kūnas. Po metų nusipirkau P.Davieso knygą, kuri vadinosi „Superforce: The Search For a Grand Unified Theory of Nature“, ten buvo šnekama apie fiziką, apie super-stygas ir apie „alsuojantį vakuumą“. Viskas jame atsiranda, ir viskas jame išnyksta. Rusų kalba vertimas platinamas nemokamai.
Tai buvo pirmas supratimas, kad sąmonė gali pasklisti aplinkui, susijungti su viskuo. Po dar kelių metų, būdamas amerikiečių vyro ir žmonos seminare apie smegenis, aš patyriau pojūtį, tarytum pasklindu kaip vanduo per žemę, kai jie priartėja prie manęs, ir jie tarytum skaito mane, kaip atvirą knygą. Mane tas pojūtis labai sudomino. Nieko panašaus anksčiau nebuvau pajautęs.
Taip gimė idėja: pasklisti, išplisti, susilieti ir ištirpti. Kuri leido mano stebėtojui patekti į sapną, nors iki tol, galiu pasakyti, man su sapnais ne kaip sekėsi. Ėmiau skraidyti sapnuose ir sąmoningai. Pratęsiu rytoj, apie tai, kaip aš mėginau tą padaryti, ir kas vyko...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą