Stebėtojo įvedimas į sapną (2)

Taigi, kaip viskas vyko... 

Stebėjau viską ir visada, kai būdavau vienas, ar tai einu gatve, ar tai stoviu autobuso stotelėje, stebėjau savo mintis ir dieną, ir prieš užmingant. Suradau tokį pratimą, kuris leisdavo sustabdyti mintis: įsivaizduoju, kad ant mano galvos padėtas obuolys ar koks daiktas, tarytum aš jį jausčiau; ar lygtai galvos viršuje plaukai piestu stovėtų. Man jis labai padėjo, nes yra labai paprastas ir jį galima daryti bet kada - kalbantis su žmonėmis, spausdinant kompiuteriu, nesvarbu, kuo užsiėmęs. Tai buvo tas sprendimas, kurio ieškojau. Galiu užsiimti būtinais dalykais ir tuo pačiu treniruoti savo koncentraciją. Tokie pratimai vadinami aktyvia meditacija, t.y. kai meditacija vyksta lygiagrečiai su kasdieniais įvykiais. Po tam tikro laiko supratau: nebūtina „girdėti“ savo minčių, tam kad galvočiau. Mintys gimsta kažkur kitur, o mes kaip beždžionės jas sau garsiai kartojame, verbalizuojame, tarytum bandytumėm lūpomis atkartoti savo mintis, išreikšdami jas žodžiais. Argi tai ne energijos švaistymas? 

Jei gerai pagalvosime, mintys - tai ne žodžiai, tai idėjos, jos tik po to įgauna žodinį apipavidalinimą. Todėl man kartais darosi juokinga, kai telepatija aiškinama kaip žodžių atkartojimu, girdėjimą, ką kitas žmogus galvoja. O juk žmogus pirmiausia susikuria idėją, ir tik po to ją paverčia mintimis, kaip jas mes suprantame. Tai ką mes vadiname mintimis - tai tik primityvus supratimas. Kodėl gi mintys = žodžiai, o ne kas daugiau? Ir kaip tada įsivaizduosime telepatiją su gyvūnais, kurie nemoka šnekėtis?

Taigi, tokioje būsenoje, be žodžių kartojimo galvoje, aš nueidavau miegoti. Jausmas gana įdomus: galva skaidri, rami būsena. Tarp kitko, apie ją šnekama radža jogoje (karališkoji joga, kitaip). Ten duotas gražus palyginimas: mūsų sąmonė - tai vandens paviršius, o mūsų mintys - tai numesti į vandenį akmenukai; nukritę į vandenį jie sukuria ratilus, ir mes žiūrėdami į vandens paviršių negalime pamatyti savo atvaizdo; tereikia sustabdyti mintis ir mes, kaip veidrodyje, pamatysime save.

Užmerkus akis nieko nematydavau, tačiau jausdavau save patį, ne tą, kuris garsiai mintis kartoja, bet tą, kuris visada yra atsibudęs ir stebi - savo stebėtoją. Ir kiekvieną kartą būdavo smalsu, o kaip gi tas stebėtojas įeina į sapną. Nekantraudamas laukiau, kada jis atsibus ir mano sapne bei ims stebėti jį.

Pamenu, aš tai kartojau gana ilgai, nieko nesigaudavo. Vieną naktį ar rytą, kai atsibudau aš išgirdau balsą galvoje: „šimtas dienų liko“. Tarytum tai kažkas sakytų man, ar tai buvo mano paties mintis atėjusi iš kažkur giliai. Praėjo tie trys mėnesiai, ir aš jau buvau beužmirštąs apie šiuos žodžius, nes nesupratau jų prasmės: liko iki ko? Aš tada nurašiau visa tai, kaip nereikšmingą atsitikimą. Neskaičiavau kiek dienų praėjo, bet kažkur apie tą laiką vieną rytą aš pabudau ir supratau, kad nejaučiu savo kūno, tarytum būčiau kažkokio kokono viduje. Kūnas neklausė, atsimerkti negalėjau. Supratau tai kaip naują patyrimą ir nusprendžiau atsikelti iš lovos bei pažiūrėti į savo rankas. Mano nuostabai, įvyko kurtinantis sprogimas, tarytum galva sprogtų, po to, kai gavo elektrinį smūgį. Tada aš pažiūrėjau į savo rankas, ir mano rankos tapo veidrodžiu, kuriame pamačiau savo veidą. Tuo metu aš studijavau ir gyvenau bendrabutyje. Pakėliau akis į gulinčius kambariokus ir išgirdau juos murmančius po nosimi, kažką kalbančius. Tik viskam pasibaigus, aš supratau, kad tai buvo jų mintys, tokios neaiškios ir nerišlios.

Tai ką čia papasakojau - tipinis išėjimas iš kūno, arba OBE. Galiu pasakyti, kad tas sprogimas niekada nepasikartojo daugiau. Matyt, sąmonė pati išmoko atlikti tą veiksmą be kokių tai triukų. Man teko šnekėtis su žmonėmis, kurie patirdavo OBE, bet ne visi girdėdavo sprogimą. Kiekvienam tai įvyksta savaip, bet kad jis būna, tai faktas.

Kitą kartą pratęsiu apie kitus būdus. Kurie galbūt kitiems pasirodys priimtinesni, nei šis mano nupasakotasis.