Minčių tėkmė ir kūno programavimas

Tenka pripažinti, kad įkvėpimas rašyti į blogą ne kiekvieną dieną ateina. Bet tam reikia tiek ir poilsio, tiek ir naujų stimulų. Pažiūrėjau šiandien 20-ą 3-io sezono „Herojų“ seriją. Bežiūrėdamas filmą supratau, kad yra kuo pasidalinti.

Apmąstymai... Minties sintezė. Pažiūrėkim kaip mintis kyla ir atsiranda. Kaip žinoma, žmogus į vieną dalyką gali susikoncentruoti gana trumpam. Tuo mes ir skiriamės nuo beždžionių, kurioms nereikia jokių pastangų įsiminti krūvą dalykų vienu metu. Žmonėms tuo tarpu reikia. Kodėl, būtų geras klausimas. Instinktas ir trumpoji atmintis, prisiminimo greitis... Apsistokim ties šiomis sąvokomis. Ir pirmiausia sudėliokim tam tikrus faktus į savas lentynėles. Pirma, žmogus, būdamas streso būsenoje, gali padaryti tai, ko neįsivaizdavo (pvz., aš prisimenu kažkur skaitytą faktą, kaip 80-metė senutė ištraukė savo skrynią iš trobos, kai kilo gaisras, o tuo tarpu tą skrynią galėjo pakelti tik keli vyrai). Čia yra instinktas, jėgų mobilizavimas.

Antras dalykas, kurį aš pastebėjau. Yra kai kurių žmonių, kurie blaškosi nuo vienos srities link kitos, jų mintys klaidžioja, nerimsta, ir tada jie pameta pokalbio giją. Turiu aš tokį bendradarbį, ir jam pastoviai reikia priminti vietą, kurioje pokalbis baigėsi. Na, nėra taip blogai, juk Cezaris mokėjo penkias idėjas vienu metu regzti (čia pasakų sritis, neįrodyta), ir ne kiekvienam tai duota. Tame tarpe ir man. Mano mąstymas daugiau paremtas „pradžia-pabaiga“: pakol neišprievartavau savo smegenų, kad padaryčiau galutinę išvadą, tol mano koncentracija lieka toje gijoje. Na, jei matau, kad nepavyks, tada atidedu, bet sąžiningai sau pasakydamas, jog tai galbūt įvyks rytoj. O čia jau smegenų programavimas.

Dabar savęs paklauskime, kuo skiriasi gyvūnas nuo žmogaus? Mano galva, vienintelis skirtumas yra tame, kad  žmogus gali išlaikyti „minties giją“ norimą laiko tarpą, netgi prieštaraujant savo paties išgirstiems vidiniams impulsams (sakyki, alkio, troškulio, sekso ir pan.). Taigi, žmogus turi valią, bet ar ji visada teisinga, ar ji neprislopina tų jutimų, kuriuos mums paduoda kūnas kiekvieną dieną? Susidaro įspūdis, kad žmogus pats save riboja, įstumdamas į mąstymo vingrių labirintą. Klausimas, kaip išgirsti (tiksliau, susigrąžinti tų signalų „girdėjimą“).

Padarom tokį eksperimentą. Tiesiog panaudokime savo stebėtoją, ir pažiūrėkime, kiek kartų per dieną mes būname savo „viduje“ ir kiek „išorėje“. Vienas dalykas, kuris stebina, tai kad persijungiant iš išorės į vidų, visada lydi toks jausmas kaip laiko praradimas, minčių sustojimas ir vaizdo dingimas. Tai trunka vos kelias milisekundes, bet sąmonė tai gali pastebėti. Grįžtant prie koncentracijos išlaikymo ties vienu dalyku, nustatyta, kad žmogus bent 6-7 kartus per minutę pakeičia savo dėmesį, nes negali išlaikyti dėmesio vienam dalykui ilgiau nei 10 sekundžių. Vėlgi, kodėl tai vyksta? Ar vis tik beždžionės geresnės, nes negalvoja apie ateitį, praeitį, galvoja apie „dabar“, ir ištikus reikalui, mobilizuoja visas savo jėgas. Galima sakyti, jog turint siaurą pažinimo sritį galima koncentruotis gyliai, o turint platų diapazoną - to padaryti neįmanoma. Taigi, kur žmogaus smegenų trūkumas?

Rašysiu toliau tik idėjas, kurios neturi beveik jokio pagrindo, bet pavadinkime tai hipoteze, kurią reikia patikrinti. Žmogus negali susikoncentruoti ties vienu dalyku ilgai, nes toks mechanizmas. Jei galėtų, sugriautų visą savo ląstelių sistemą per akimirką, nes protas nepaiso biologinių veiksnių ir stimulų. Išvada: reikia palaikyti balansą tarp to, kad žmogaus protas nesunaikintų kūno ir duoti galimybę naudotis proto privalumais. Kaip tą galima pasiekti? Mano manymu, tai paprasta: Tiesiog reikia įmontuoti į žmogaus smegenis jungiklį, kuris jam neduotų pilnai naudotis koncentracija į mintį, nes kitaip jis žus. Dėl to ir persijungiame iš savo svajonių į realų gyvenimą, iš vaizdinių į realybę ir pan. Bet viso ko esmė yra tame persijungime. Kai mes persijungiame, mes neegzistuojame. Geras stebėtojas tai gali užsekti. Išgėrus alkoholio, ši pauzė tarp perėjimų pailgėja, o galbūt susijungia į kažkokį kratinį, kuris verčia susimąstyti. Ir kam ta pauzė reikalinga?

Jei atidžiai sekėte mano blogą, galima prieiti prie išvados, jog tuo metu, kai mintis sustoja, žmogaus smegenys tampa pasiruošusios programavimui. Tas momentas, kai kūnas paduoda visus impulsus, kuriuos gali paduoti. Ir tuo metu, kai žmogaus smegenys „persijunginėja“, nusiunčiama komanda smegenims įvykdyti įsakymą. Skamba kaip kompiuterio programavimas, bet taip iš tikrųjų ir yra. Kai nėra minčių, ir toje tyloje atsiranda viena stipri mintis, o mes vis dar „viduje“, tai tampa komanda.

Pabaigai, prisiminsiu savo pastangas pajusti žmogaus energetinį kūną. Pirmiausia, protas stebi rankas, galime jausti pulsą, bet nieko nejaučiame. Tada surandame tą sąmonės „skylę“, kada nemąstome, kada galime nusiųsti savo komandą smegenims tiesiogiai, kad mūsų „noras“ išsipildytų. Gerai, pradėjom jausti šilumą ar šaltį, o kai ateina eilė ką rankos turi daryti, vėl įsivelia protas, ir viską susimaišo, dėl to nejudam toliau. Aš galiu pasakyti tik vieną komandą, kuri veikia: „mano rankos, mano kūnas yra už mano fizinio kūno ribų“. Niekas daugiau neveiks. Bandysi pajausti tada rankomis, nieko nepavyks, nes protas įsipainios. Atpalaiduokim rankas, ištuštinkime protą, NIEKO NEDARYKIME (čia ir yra viso to esmė!), bet laikykime mintį, jog mes esame toliau už savęs, kad rankos (tiksliau, jų aura), nieko neturi daryti, daro tai, kas yra mūsų viduje, tai yra, smegenyse.  Tiksliau, nedaro nieko. „Susilieja su aplinka“, su žmonėmis. Tai nėra meilės jausmas (jei žmogui jauti meilę, ateina ir gailestis), tai jausmas, jog tu esi įvykių dalis, ir tai kuo mainaisi, ateis atgal. Jei rankos nori šokti, mintyse šok rankomis, jei rankos nori sukti, mintyse suk.

Esmė tame, kaip mes sugebame mintyse „sukti“ kitą žmogų, ir tada iškyla klausimas: ar rankos tam reikalingos? Gal užtenka tik tik minties jėgos? Bet čia kiekvienam reikia surasti savo :P, recepto nėra.

Košmarai ir kiti pasauliai (2)

Taigi pratęsimas sekso, košmarų ir bendravimo su kitomis būtybėmis tema. Paskutinis mano rašinys parodė, kad aš pakeičiau rašymo stilių, ir ėmiau rašyti daugiau iš savo asmeninių dalykų, kurių iš pirmo žvilgsnio nereiktų dalintis, kadangi visa patirtis negali būti perkeliama kitam asmeniui, bet šiaip tai nėra taip blogai. Pagalvojau, o galbūt kas nors supras kaip vyko visa sintezė.

Tikrai nepatariu prisirišti prie to, ką pasakoju, tereikia matyti kelią. Kiekvienas turi savo kelią, kievienas prieina savaip. Mano tikslas nėra pasakoti apie save, o tik perteikti tą pokytį, kuris įvyko.

Gali būti košmarai matyme? Tikrai ne. Jei pas mus išvystytas stebėtojas, niekas mūsų nepaveiks.

Kartą aš atsidūriau nepažįstamame pasaulyje. Sklandžiau, žiūrėjau, ir taip likau nesupratęs prasmės. Bent tada. Nežinau, kas rodė šį pasaulį, nežinau, kodėl man ten reikėjo atsidurti, bet tas valdomas sapnas buvo toks: aš atsidūriau pasaulyje, kurį aš stebėjau iš šono, kuriame buvo vasara, visur aplinkui buvo žaluma, o už krūmų vyrai moteris dulkino. Viskas atrodytų nieko, bet vidinis balsas man pasakojo to pasaulio istoriją: moterys čia laikomos antrarūšėmis, skirtos tik seksui. Priskridau prie narvo, kuriame buvo laikomos moterys, laukiančios savo eilės. Tarytum manęs niekas nematė, bet viena senutė, užrakinta tame pačiame narve su jaunomis merginomis priartėjo prie manęs ir pasakė: „Jei bus mano eilė, aš neištversiu, padėk man numirti“. Žodžiai žodžiais, tai aš tikrai negirdėjau, bet mintis buvo viena - reikia pagelbėti. Aš tarytum jaučiu, kad narvo durys atsidaro ir paskui ją ateina... Neaišku, kas bus, ir ji viena mane mato. Pamenu tik tiek, kad aš nusprendžiau padėti jai. Žinau, kad ji mirė po to, ir aš ją išvedžiau iš to vergoviško pasaulio. Ji ėjo paskui mane.

Sukrečiantis sapnas, rodos, nieko nesakantis, bet supratau, kad mes esame čia dėl to, kad spręstume problemas.

Galbūt kartais atrodo, kad yra žmonių, kuriuos verta traukti iš šio liūno čia, tačiau, aš negalvoju, kod visi įrankiai yra kiekvienu momentu mums po ranka. Mes darome tai, ką galime ir kada susiklosto aplinkybės.

Vieną kartą aš pamačiau, jog vienas žmogus ruošiasi nusižudyti, o gal tai buvo tiesiog iškreiptos mintys, kurias aš pamačiau sapne. Aš su tuo žmogum po to nutraukiau santykius, nes tada pagalvojau: koks tu silpnas, aš tau tik maišau. Bet tuo metu sapne buvo įsitikinimas, kad jei nieko nedarysiu, taip ir atsitiks. Sutelkiau savo dėmesį, ir atsidūriau kitame pasaulyje. Ten buvo nemažai žmonių, aš tiesiog jų paklausiau: ar kas nors galite man padėti? Tiksliau ne man, o tam žmogui. Ir aš nežinau, kaip padėti. Pamenu, vėlgi prieina prie manęs senyva moteris ir pasako: aš padėsiu tau. Kas po to įvyko, tai neapsakoma. Mes tapome vienu, susiliejome į vieną kūną ir atskridome atgal į mano pasaulį. Kas po to buvo, ne man spręsti. Bet čia buvo pirmas mano patyrimas, kai žmonės gali susijungti ir daryti reikšmingus darbus.

Nuo tada galima sakyti ir atsirado mano mokymas vadinamas kaip „susiliejimas“. Bent jau mano pačio viduje. Joga šneka apie susijungimą, su kažkuo mistišku, nepažįstamu. O ką mes veikiame šiame pasaulyje? Gyvenam kitų košmaruose, sąveikaujam su kitų sąmonėm, bet mums lygtai čia vietos nėra, nes nėra tos apjungiančios teorijos apie žmogaus gyvenimo prasmę.

Na, aišku, nukrypau nuo košmarų temos, bet kas tas košmaras? Košmaras - tai baimė, košmaras - kai liūdi, košmaras - kai verki, kad mes gyvename ne tame pasaulyje, kurio mums reiktų.

Atsimerk, pamatyk, kas yra aplinkui. Turint jėgą, žmonės patys suranda kitus, į save panašius, ir jie tai vadina atsitiktinumais. Iš tikrųjų, jokių atsitiktinumų nėra. Grožis ateina po to. Bet kas labiausiai liūdina, tai kad ši visuomenė tikrai neskirta mums, kur vyktų „mainai“. Ir ne kiekvienas pasiruošęs mainytis ir priimti, kad susilietų į didesnę visumą, kaip šamanai daro.

Taigi kur ta atspirtis? Kaip žmonės susitinka, kaip susipažįsta, ir kas iš to gaunasi? Vėlgi sąmonės sąveika. Bet tik šiame pasaulyje. Ir kodėl mums svarbus šis pasaulis, ar ne todėl, kad nėra įrodymų apie kitus?

Stebėtojas.

Košmarai ir kiti pasauliai (1)

Prisiminiau, kad nieko beveik nerašiau apie košmarus. Gal dėl to, kad nesinorėjo per daug gąsdinti. O tai bene dažniausiai sutinkamas dalykas. Šiek tiek minėjau apie košmarus, kai citavau budizmo knygą apie sapnų jogą.

Trumpai paminėsiu dar kartą. Kaktoje yra kristalas su balta šviesa, kakle - su raudona, širdyje - simbolis, žemiau bambos - kristalas su juoda šviesa. Pasak budistų, reikia tobulinti visų rūšių sapnus. O košmarai kyla iš centro, esančio žemiau bambos, arba, kaip kiniečiai vadina, Ki centro. Košmarų paskirtis labai paprasta: ištobulinti savyje tvirtumą ir nepriekaištingumą. Kada nors vėliau aprašysiu jų sapnavimo metodiką, dėl pilnumos.

Pats asmeniškai susidūriau su košmarais dar vaikystėje. Bet kas jų neturėjo? Tai bėgimas nuo kažko, tai laipiojimas po visokiausius pastatus, laiptus ir pan. Kaip aš pavadinčiau, vaikiškas „marazmas“. Tada dar nebuvo jokios minties apie sapnų valdymą ir matymą. Po to, košmarai liovėsi, kai paūgėjau, subrendau. O vėliau ėmiau domėtis dvasiniu tobulėjimu, išėjimu iš kūno ir pan. Ir vieną dieną košmarai sugrįžo. 

Na, aš juos nepavadinčiau košmarais, bet persekiojimo, tykojimo, vyliojimo į spąstus motyvai egzistavo. Man kylo klausimas: o kodėl jie atsirado? Vienintelį paaškinimą, kurį gavau - aš pasikeičiau. Kažkas manyje pasikeitė, kas atvėrė duris neprašytiems svečiams. Aš tada turėjau gerą mokytoją, kuris pasakė: „Tu esi kaip žvakės liepsna, kuri šviečia tamsoje, ir visokie gyviai bei padarai skrenda į tave, kaip į šviesą; tu pats juos privylioji.“ Kuriam laikui mane šis paaiškinimas nuramino. Jaučiau pasitenkinimą, kad mano energetinis kūnas tobulėja, ir aš tampu matomas. Tačiau vėliau man iškilo problema: o ką su tuo daryti?

Kadangi sapnai buvo įvairaus lygio, įvairūs ir košmarai atsirasdavo.

Sąmoninguose sapnuose dažnai atsitikdavo, jog būdavau įvyliotas į tam tikrą sapno scenarijų, tarytum mane kažkas sąmoningai vytų, nes žinojo, kur aš ateisiu. Aš tuos košmarus pavadinau „spąstais“. Visada jie baigdavosi tuo, kad aš atsidurdavau kažkokioje uždaroje erdvėje, ir mane puldavo. Po gero laiko sprendimas pats atėjo: pastebėjau, kad reikia tiesiog pakilti į orą ir manęs nė vienas nepasiekdavo. Apsidžiaugiau. Tačiau vieną kartą atsidūriau sapne, kur pastatas turėjo skliautą, ir nebuvo kur kilti. Sprendimas irgi atėjo savaime: tiesiog mintimis atvėriau skliautą ir išskridau. Tai buvo pats paskutinis tokio lygio manęs vaikymasis, daugiau manęs niekas negaudydavo. Taigi, pamoką išmokau.

Kituose sapnuose nebuvo nieko, tik jausmas, kad aplinkui tvyro blogis. Iš pradžių vengdavau susitikimų, ir tiesiog apeidavau tas vietas. Jaučiau, kad aplinkui vyskta blogi dalykai, ir šeštas jausmas sakydavo, jog neverta ten lįsti. Po N metų šitas scenarijus pasikeitė. Po truputį ėmiau suprasti, kas ten vyksta. Tarytum pažinčiau tą pasaulį. Ateidavo mintys, jog ten gyvena milžinai, jie užsiima labai sena magija, aš žinodavau, net nematydamas jų; vėliau, aš juos pamačiau, supratau jų sugebėjimus. Ir kas mane nustebino galiausiai, jog jie matydavo mane, skaitydavo tarytum knygą, pažiūrėję ar tai į mano sielą, ar tai į akis, bet nieko blogo nedarydavo. 

Vieną kartą kažkoks kvailas ir jaunas milžinas sugalvojo mane užpulti. Nebuvo baimės, aš į jį pažiūrėjau, sukūriau knygą ir parodžiau ją jam. „Knyga“ mano sapnuose dažnai reiškia „žinomą tiesą“, žinojimą be žinojimo. Aš jam parodžiau, kas jis buvo iki to gyvenimo, jis perskaitė, suprato ir apsižliumbė. Ir milžinas tapo paprastu vaiku. Ilgai aš jų po to nemačiau, bet ne per seniausiai, vienas iš jų pasikvietė mane apžiūrėti, kaip jie gyvena. Scena buvo kraupi, iš pažiūros, bet man visai nebaisi. Stalas didžiulis, o aš žiūriu iš šono, ir kaip visuomet, nežinau, ar aš mažas, ar didelis, man tas pats. Jis pagauna skraidantį paukštį kaip musę, trenkia į stalą ir susikiša sau į burną. O po to ima šypsotis man savo kraujuota šypsena. Po to pas ji ateina tarnai, eiliniai žmonės. Supratau, kad čia egzistuoja vergovė, ar tai jie žmones nelaiko visavertėmis būtybėmis. Nieko aš čia negalėjau padaryti. Tai buvo tiesiog jų būdas parodyti, kokie jie stiprūs, kokie galingi, tartum spjautų man į veidą: tu esi vienas iš jų, galėtumėm su tavimi tą patį padaryti. 

Bet po tiek metų susitikimo su milžinais, aš padariau išvadą, kad jie tik mane gąsdina, o kadangi mato, kad neišgąsdins, eina į kompromisus. Ir, vadinasi, jie iš tikrųjų to negali padaryti. Aš kažkoks jiems netoks :D. Vienas iš tokių kompromisų buvo visai neseniai. Valdomame sapne aš turėjau misiją, ir visai nepastebėjau, kad ją seka būtent milžinai. Sudarė man palankias sąlygas (kas čia, gudrus būdas mane pagauti?), ir tai bandė padaryti. Užrakinti mane patalpoje. Ačiū mano šeštajam jausmui, aš atsisukau ir pamačiau. Jie tarytum niekur nieko vėl sugrąžino raktą į spyną, kai susitikome žvilgnsiais. Bijo, velniai, pagalvojau :D. Klausimas ko?!

Kokia moralė tokių sapnų? Tai budistai yra teisūs, kai kalba apie iliuzijas, ar vis tik yra aukštesnės būtybės, kurios kuria iliuzijas aplinkui? Karmos atspindžiai ar energetinių būtybių egzistavimas kartu bei sąmonės sąveika? Gal iš tikro jokios iliuzijos nėra, tik mūsų įgimtas jautrumas kitų sąmonei, ir jos įtaka, spaudimas kuria vaizdus, kurios atrodo, kaip iliuzinis vaizdas, nes mes nematome veikėjų už scenos?

Prie tokių minčių priėjau po kelių patyrimų bendraudamas su emocionaliais ir atvirais žmonėmis. Bendraudamas su jais aš pajusdavau kažkokį bendrumą ir ateidavo įvairūs signalai, kuriuos mano stebėtojas galėdavo užfiksuoti. Staigus energijos antplūdis, staigiai galva praskaidrėja, šiluma einanti iš kito žmogaus galvos ir panašiai. Iš pradžių tai nieko nereiškė, nekreipiau dėmesio, bet po kurio laiko aš imdavau matyti košmarus. Įvykdavo tuojau pat, tą pačią naktį po pokalbio. Su laiku padariau išvadą, jog tai yra „mainai“, o aš juos sapnuose matau. Matau baimes, jausmus, mintis kitų žmonių, ir jie man persiduoda kažkaip. Žmogaus paranoja kartais gali atrodyti kaip košmaras. Tai iliuzijos matymas, emocijų ir minčių vizualizavimas. Taigi, išvada viena - mes nesame tokie izoliuoti, kaip mums atrodo. Mes mainomės informacija kitame lygyje, tik mes to nesuprantame. O ko nesuprantame, mums atrodo kaip košmarai. Tik jautrūs žmonės tai jaučia. Sprendimas apeiti tokius košmarus gana paprastas: tiesiog reikia suprasti, jog ne viskas, ką mes matome susiję su mumis, tai gali būti kitų žmonių patirtis. Ir nereikia per daug kankinti savęs dėl to. Tai viso labo gyvenimas tarp tokių pačių žmonių ir ne-žmonių, bei bendravimas, susiliejimas į visumą. Tai kad mes matome košmarus, nėra blogai. Tereikia išsilavinti neutralų požiūrį, kuris nei žeistų mūsų, nei sukeltų didelių emocijų.

Pratęsiu kitą kartą, nes ne viską parašiau ;)

Astralinis seksas

Taigi, pakalbėkime išsamiau apie seksą sapnuose. Sąmoninguose ir nesąmoninguose. Nekalbėsiu tik apie tą seksą, kuris yra tiesioginė emocinė išraiška, kasdienio gyvenimo įgūdžių ar svajonių perkėlimas į nesąmoningą sapną. Pakalbėsiu apie tai, kas lieka paslaptinga, ir kas gali atverti šiokį tokį supratimą, kas mes iš tikro esame, ir su kuo mes bendraujame.

Rokas paminėjo, kad tie gyvūnai, su kuriais žmonės užsiima seksu sapnuose, gali būti mūsų vidinės emocinės pusės. Negaliu su tuo nesutikti, Rokas yra iš dalies teisus. Pradėsiu, kaip visada, nuo karmos.

Pirma, niekas negali paneigti, kad toks astralinis seksas neužkabina kažko iš mūsų praeities. Pagal induizmo mokymą, per mūsų kūną išilgai eina 3 kanalai: teigiamas, neigiamas ir neutralus. Pažiūrėkim į tą flash paveikslėlį blogo viršuje. Pasak budistų, sapnams spalvą ir skonį priduoda, koks kanalas aktyvus. Ir kai mūsų emocijos yra subalansuotos, nėra nei neigiamo, nei teigiamo, ima ir susiaktyvina centrinis kanalas, kuris atneša į sapnus „senesnę“ karmą. Taigi, retorinis klausimas — o gal tai vaizdai iš mūsų praeities, įgavę naują formą, kurie mėgina perduoti mūsų ankstesnę patirtį?

Aš pats asmeniškai linkčiau prie neutralumo. Tai tikrai nėra seksualinės orientacijos apsireiškimai, sutinku su Roku (o kodėl mums tai turėtų rūpėti? :P). Prasmė visai kitokia. Pateiksiu kelis pavyzdžius iš savo asmeninės patirties. Seksas su gyvūnais, nors kaip keista bebūtų, kiek pamenu, niekada neišsivystydavo į seksą vien su gyvūnu. Sąmonė tuo momentu atsibusdavo, suprasdavau, jog sapnuoju, ir tuo momentu ateidavo supratimas, kad tai nėra tik gyvūnas. Staiga, tas gyvūnas įgydavo žmogišką pavidalą, kai suprasdavau, kad kažkas čia ne taip :)

(Galima pamąstyti čia apie įdomų sutapimą su šiuolaikiniame pasaulyje populiariais vilkolakių ir cat-women herojų paplitimą fantazijų filmuose ir knygose; Jungas šia idėja apsidžiaugtų, nes tai būtų dar vienas įrodymas, jog žmonės bendrauja su „kolektyvine“ sąmone, kas nelabai skiriasi nuo induistų neutralios karmos apibrėžimo)

Einam toliau? ;). Remiantis vėlgi budistiniu mokymu, viskas yra iliuzija. Ir aš negaliu su tuo nesutikti. Tereikia prisiminti tą pasakojimą apie Budos „gundymą“, kuriame jį Mara mėgino apkvailinti iliuzijomis. Ir vėlgi iš savo asmeninės patirties, galiu pasakyti, kad visa tai turi prasmę. Ne kartą esu sapnavęs savo motiną ar tėvą, brolį ar draugus. Ir vos įsiveda sąmonė į sapną (kai supranti, kad gali sapną valdyti), iš tų „veikėjų“ nelieka nieko — jie pakeičia savo pavidalą. Ir kyla klausimas: ar tai, kas nesąmoninga būtinai atrodys taip pat, kaip būnant sąmoningam? Dėl to aš ankstesniuose pokalbiuose mėginau parodyti, jog sapnų aiškinimas skiriasi nesąmoninguose ir sąmoninguose sapnuose. Jei eisime toliau paskui budizmo aiškinimą, tai galėsime padaryti išvadą, jog Mara, vienas iš Majos atributų — tai mūsų sąmonės aptemimas.

(Einant į žodžio „mara“ kilmės užkulisius, suprasime, kad mirtis, iliuzija, ir baltiški žodžiai „mirtis“, „maras“, „marus“ — tai senas indoeuropietiškas žodis, turintis dvi prasmes)

Neatmesčiau ir tos galimybės, kad kitos būtybės įgauna tą pavidalą, kuris geriausiai asocijuojasi su vaizdu mūsų smegenyse. Jei matai motiną — tai pas tave atėjo būtybė, kuri pagal savo emocinę ir mentalinę sanklodą artima tavo motinos vaizdui. Mes tarytum matome tai, kas randa atitikmenį mūsų aktyvioje sapno metu atmintyje.

O pats geriausias šokas man buvo, kai ne per seniausiai įvyko seksas su būtybe, kuri neturėjo sekso organų :D, seksas vyko liečiant tos būtybės 3 liežuvius rankomis. Įsijungus sąmonei, supratau, jog visas orgazmas eina tiesiai į smegenis, aplenkiant visus organus, kūną ir pan. Puoliau ieškoti google apie tą būtybę ir radau tik vieną atitikmenį: induizme aprašyti nagai, kurie tarytum yra energetinės būtybės-magai, ir atsiduoda seksui bei dalina per savo liežuvį nemirtingumo eliksyrą. Po sekso su jais žmonės gali numirti, mane tai paguodė po to. Bet šiuo atveju viskas buvo atvirkščiai — kas rodėsi žmogus nesąmoningame sapne, galiausiai pasirodė esą kita būtybė, su skruzdėdos veidu. Nei jis, nei ji ;), nes nebuvo aiški lytis. Visas žmogiškas pavidalas buvo tiesiog iliuzija.

Taigi, kas tada tas astralinis seksas? Tikrai ne seksas, kaip jis atrodo tenai. Tai kažkoks bendravimas, kažkoks susiliejimas, informacijos mainai, kurie eiliniam protui nesuvokiami, ir suranda tik vienintelį atitikimą tarp mūsų asociacijų smegenyse, kaip seksas.

Na, jei priimsime, kad astralinis bendravimas „šiek tiek“ skiriasi nuo kasdienio gyvenimo patirties, tada mes negalime tvirtinti, kad tai apskritai buvo seksas. Galbūt tai bendravimo forma, kurios mes nesuprantame? Čia galėčiau papasakoti apie sielų susiliejimą, bet padarysiu kitą kartą. Pasakysiu tik tiek, kad susiliejimas — tai raktas į supratimą, kas yra astralinis seksas.

O kaip seksas atrodo per išėjimą iš kūno? Kartą padariau tokį eksperimentą, ir supratau, kad mano mintys — tai įsakymas kūnui, tad jei kam įdomu, pabandykit :D, bet geriau jau savo minties jėgą išnaudoti kitokiam tikslui.

Seksas...

Dar vis galvoju, ką parašyti... Taigi pateiksiu tik apmatus ir idėjas.

1. Seksas be meilės — nieko vertas, bet turbūt visi žino, ką tai reiškia. Ar galima gauti kažko dvasinio netgi iš tų situacijų? Čia labai daug šnekos apie pavydą, žmogaus pavergimą (taip! — darymą kito žmogaus priklausomą nuo savęs). Reikėtų nusileisti žemiau, ir priimti tai, kas duota.
2. Daugelis dvasiškai tobulėjančių, tiksliau, energetiškai tobulėjančių, patiria gana įdomų energijos užpildymą, kūno jausmą, kad esi visas apčiupinėtas ir tas jausmas tęsiasi kiaurą dieną (geras pavyzdys, kai stebėtojas turi kažką daryti). Čia atsiranda du takai: pasitikėjimas, kad seksas duoda daugiau, nei iki to įsivaizdavai; seksas užmuša kitus jutimus. Reikia surasti balansą.
3. Tantroje seksas — visai kitoks. Pirmiausia, yra požiūris, kad kiekvienas iš mūsų yra būsimas „kažkas“ (nekreipkime dėmesio į induizmo kastas), kad yra supratimas, jog kiekvienas iš mūsų gali tapti dievais, o seksas — tai savo dievybės išryškinimas, pamatymas, koks tu būsi. Ir seksas — tai dievo kūrimo savyje aktas. Keičiasi požiūris į patį seksą.
4. Sapnai ir seksas. Nemažai žmonių sapnuoja, jog santykiauja su gyvūnais, su kitomis būtybėmis. Kas tai? Na, čia mūsų nemėgiamas Freudas niekuo mums nepadės. Iš to išsivysto tik kompleksai. O aiškinimas labai paprastas: tereikia suvokti, kad žmonės — ne vieni šiame pasaulyje, ir kad ne pas visus yra vienodas pasaulio ir jutimų suvokimas.
5. Pagrindinė taisyklė — viskas, kas egzistuoja, gali būti paverčiama į magiją, netgi cigaretės rūkymas, netgi alkoholio vartojimas, o taipogi seksas. Viskas priklauso nuo to, kokią „programą“ mūsų smegenys pasiruošusios priimti: savo sukurtą, ar peršamą kitų? Nesakau, kad gerai viena, ar kita, bet kiekviena elgsena smegenims perduoda tam tikrą informaciją, kurią tik mes pavaldūs nukreipti kita, nei genetiškai suprogramuota, kryptimi.

Na, tokios mintys... Sorry, leidau sau atsipalaiduoti per paskutinias dienas. Vis dar neįbrendu į vėžias, bet nieko baisaus — ne pirmas kartas :D

Klausimai

Kadangi padariau gana didžiulę pauzę savo bloge, nutrūko galima sakyti, minties gija. Ačiū Maximai, kuriai tenka paskutiniu metu dirbti :). 

Stengiausi rašyti nuosekliai, pažingsniui, bet kadangi mano blogą skaito ne vienas asmuo, negaliu nuspėti, kas ką domina. Pridėjau savo Google Chat paskyrą prie kontaktų, jei kas nori pašnekėti online. Gaila, kad šis blogas neleidžia pridėti Skype'o, kurį aš dažniau naudoju.  Bet nesvarbu...

Temos šiame bloge atsiranda ne šiaip sau, paprastai po pokalbių online, tad nesigėdykit :)

Aš asmeniškai turiu kelias mintis, kurias norisi pratęsti:

1. Ateities matymas
2. Labiau paliesti reinkarnacijos dalykus ir kaip tai susiję su seksualiniu identitetu (na, ne tai, kad tai kažkas keisto, bet apie tai, kas maišo peržengti savo ribas, jei norima matyti).
3. Norisi labiau pakreipti šneką į havajietiško šamanizmo kryptį, kuriame susiliejama su reiškiniais, žmonėmis, ir kaip tampama „vedliais“.
4. Kaip mes esame susiję tarpusavyje. Atseit dieviškasis planas, o galbūt „karma“. Mane ne kartą klausinėjo: kodėl tu manai, kad šiaip atsiradę žmonės aplinkoje - tai ne atsitiktinumas? Aš taip tikrai nemanau. Atsitiktinumai - tai vadinama 7 lygio energija, kuri atsiveria matančiajam, ir matantysis susieja nesusijusius dalykus į visumą. Kaip ne tik aš vienas patyriau, tokiais momentais jautiesi tarytum esąs Dievas. Ne protiškai jaučiama, bet jausmas ateina iš vidaus, rodos, tarytum tavo žvilgsnis keičia viską aplinkui ar bent jauti, kad gali įtakoti įvykius.
5. Seksas, kurį aš truputį paliečiau, bet kadangi tai subtili tema, aš vis dar neisiryžtu pradėti gilesnės analizės. Bet tai gana rimta tema, ypač pradedantiesiems. Galiu pasakyti, kad iš savo paties patirties mačiau N bendraminčių, kurie suklupo toje stadijoje. Na, gal nesuklupo, bet tiesiog užmiršo savą polėkį magijai, kai „svajonės“ išsipildė. Mano galva, tai yra nerimta.

Kol kas nieko daugiau nerašysiu, parašykit, kokios temos labiau domintų, aš pagalvosiu, ką galima pateikti.

Sėkmės ;)

Eilės

Kaip sako, eilės tai kažkas...

Pabandysiu prisiminti, kas buvo prieš tai.

Vai, bėga subėga vanduo netekėjęs,

Vai, sklinda pasklinda akių gilumas,

Tegul sueina visos jėgos,

Ir išneša lauk vientisumą.

Tam... tam... tararam...

Nusilenki tam ar anam,

Žingsniai girdisi garsūs,

Ir aidas ateina paskui.

Nuleisti galvą norisi uosiui,

Saulei leidžiantis gūsiuos,

Ir kalba gyvūnai spygiais balsais,

Te einie vaikai iš vandens.

Susisežeriam saują dienos,

Paglostom šiurenantį vėją,

Ir laikas bėga kapuos,

Ir sako mums vieną.

Tam... tam... tararam...

Trumpai...

Rodos, baigiasi tas maratonas mano darbe, tikiuosi surasti daugiau laiko blogui. Tiesiog, noriu pasakyti, kad esu gyvas ir sveikas, teks padaryti persijungimą, nes paskutiniu metu visa koncentracija nuėjo į ateities planus, o ir iš manęs labai daug buvo reikalaujama...

Bet, laukim naujienų ;). Daugiau rašykite, tegul išsivysto diskusija.