Tikrai nepatariu prisirišti prie to, ką pasakoju, tereikia matyti kelią. Kiekvienas turi savo kelią, kievienas prieina savaip. Mano tikslas nėra pasakoti apie save, o tik perteikti tą pokytį, kuris įvyko.
Gali būti košmarai matyme? Tikrai ne. Jei pas mus išvystytas stebėtojas, niekas mūsų nepaveiks.
Kartą aš atsidūriau nepažįstamame pasaulyje. Sklandžiau, žiūrėjau, ir taip likau nesupratęs prasmės. Bent tada. Nežinau, kas rodė šį pasaulį, nežinau, kodėl man ten reikėjo atsidurti, bet tas valdomas sapnas buvo toks: aš atsidūriau pasaulyje, kurį aš stebėjau iš šono, kuriame buvo vasara, visur aplinkui buvo žaluma, o už krūmų vyrai moteris dulkino. Viskas atrodytų nieko, bet vidinis balsas man pasakojo to pasaulio istoriją: moterys čia laikomos antrarūšėmis, skirtos tik seksui. Priskridau prie narvo, kuriame buvo laikomos moterys, laukiančios savo eilės. Tarytum manęs niekas nematė, bet viena senutė, užrakinta tame pačiame narve su jaunomis merginomis priartėjo prie manęs ir pasakė: „Jei bus mano eilė, aš neištversiu, padėk man numirti“. Žodžiai žodžiais, tai aš tikrai negirdėjau, bet mintis buvo viena - reikia pagelbėti. Aš tarytum jaučiu, kad narvo durys atsidaro ir paskui ją ateina... Neaišku, kas bus, ir ji viena mane mato. Pamenu tik tiek, kad aš nusprendžiau padėti jai. Žinau, kad ji mirė po to, ir aš ją išvedžiau iš to vergoviško pasaulio. Ji ėjo paskui mane.
Sukrečiantis sapnas, rodos, nieko nesakantis, bet supratau, kad mes esame čia dėl to, kad spręstume problemas.
Galbūt kartais atrodo, kad yra žmonių, kuriuos verta traukti iš šio liūno čia, tačiau, aš negalvoju, kod visi įrankiai yra kiekvienu momentu mums po ranka. Mes darome tai, ką galime ir kada susiklosto aplinkybės.
Vieną kartą aš pamačiau, jog vienas žmogus ruošiasi nusižudyti, o gal tai buvo tiesiog iškreiptos mintys, kurias aš pamačiau sapne. Aš su tuo žmogum po to nutraukiau santykius, nes tada pagalvojau: koks tu silpnas, aš tau tik maišau. Bet tuo metu sapne buvo įsitikinimas, kad jei nieko nedarysiu, taip ir atsitiks. Sutelkiau savo dėmesį, ir atsidūriau kitame pasaulyje. Ten buvo nemažai žmonių, aš tiesiog jų paklausiau: ar kas nors galite man padėti? Tiksliau ne man, o tam žmogui. Ir aš nežinau, kaip padėti. Pamenu, vėlgi prieina prie manęs senyva moteris ir pasako: aš padėsiu tau. Kas po to įvyko, tai neapsakoma. Mes tapome vienu, susiliejome į vieną kūną ir atskridome atgal į mano pasaulį. Kas po to buvo, ne man spręsti. Bet čia buvo pirmas mano patyrimas, kai žmonės gali susijungti ir daryti reikšmingus darbus.
Nuo tada galima sakyti ir atsirado mano mokymas vadinamas kaip „susiliejimas“. Bent jau mano pačio viduje. Joga šneka apie susijungimą, su kažkuo mistišku, nepažįstamu. O ką mes veikiame šiame pasaulyje? Gyvenam kitų košmaruose, sąveikaujam su kitų sąmonėm, bet mums lygtai čia vietos nėra, nes nėra tos apjungiančios teorijos apie žmogaus gyvenimo prasmę.
Na, aišku, nukrypau nuo košmarų temos, bet kas tas košmaras? Košmaras - tai baimė, košmaras - kai liūdi, košmaras - kai verki, kad mes gyvename ne tame pasaulyje, kurio mums reiktų.
Atsimerk, pamatyk, kas yra aplinkui. Turint jėgą, žmonės patys suranda kitus, į save panašius, ir jie tai vadina atsitiktinumais. Iš tikrųjų, jokių atsitiktinumų nėra. Grožis ateina po to. Bet kas labiausiai liūdina, tai kad ši visuomenė tikrai neskirta mums, kur vyktų „mainai“. Ir ne kiekvienas pasiruošęs mainytis ir priimti, kad susilietų į didesnę visumą, kaip šamanai daro.
Taigi kur ta atspirtis? Kaip žmonės susitinka, kaip susipažįsta, ir kas iš to gaunasi? Vėlgi sąmonės sąveika. Bet tik šiame pasaulyje. Ir kodėl mums svarbus šis pasaulis, ar ne todėl, kad nėra įrodymų apie kitus?
Stebėtojas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą