Minčių tėkmė ir kūno programavimas

Tenka pripažinti, kad įkvėpimas rašyti į blogą ne kiekvieną dieną ateina. Bet tam reikia tiek ir poilsio, tiek ir naujų stimulų. Pažiūrėjau šiandien 20-ą 3-io sezono „Herojų“ seriją. Bežiūrėdamas filmą supratau, kad yra kuo pasidalinti.

Apmąstymai... Minties sintezė. Pažiūrėkim kaip mintis kyla ir atsiranda. Kaip žinoma, žmogus į vieną dalyką gali susikoncentruoti gana trumpam. Tuo mes ir skiriamės nuo beždžionių, kurioms nereikia jokių pastangų įsiminti krūvą dalykų vienu metu. Žmonėms tuo tarpu reikia. Kodėl, būtų geras klausimas. Instinktas ir trumpoji atmintis, prisiminimo greitis... Apsistokim ties šiomis sąvokomis. Ir pirmiausia sudėliokim tam tikrus faktus į savas lentynėles. Pirma, žmogus, būdamas streso būsenoje, gali padaryti tai, ko neįsivaizdavo (pvz., aš prisimenu kažkur skaitytą faktą, kaip 80-metė senutė ištraukė savo skrynią iš trobos, kai kilo gaisras, o tuo tarpu tą skrynią galėjo pakelti tik keli vyrai). Čia yra instinktas, jėgų mobilizavimas.

Antras dalykas, kurį aš pastebėjau. Yra kai kurių žmonių, kurie blaškosi nuo vienos srities link kitos, jų mintys klaidžioja, nerimsta, ir tada jie pameta pokalbio giją. Turiu aš tokį bendradarbį, ir jam pastoviai reikia priminti vietą, kurioje pokalbis baigėsi. Na, nėra taip blogai, juk Cezaris mokėjo penkias idėjas vienu metu regzti (čia pasakų sritis, neįrodyta), ir ne kiekvienam tai duota. Tame tarpe ir man. Mano mąstymas daugiau paremtas „pradžia-pabaiga“: pakol neišprievartavau savo smegenų, kad padaryčiau galutinę išvadą, tol mano koncentracija lieka toje gijoje. Na, jei matau, kad nepavyks, tada atidedu, bet sąžiningai sau pasakydamas, jog tai galbūt įvyks rytoj. O čia jau smegenų programavimas.

Dabar savęs paklauskime, kuo skiriasi gyvūnas nuo žmogaus? Mano galva, vienintelis skirtumas yra tame, kad  žmogus gali išlaikyti „minties giją“ norimą laiko tarpą, netgi prieštaraujant savo paties išgirstiems vidiniams impulsams (sakyki, alkio, troškulio, sekso ir pan.). Taigi, žmogus turi valią, bet ar ji visada teisinga, ar ji neprislopina tų jutimų, kuriuos mums paduoda kūnas kiekvieną dieną? Susidaro įspūdis, kad žmogus pats save riboja, įstumdamas į mąstymo vingrių labirintą. Klausimas, kaip išgirsti (tiksliau, susigrąžinti tų signalų „girdėjimą“).

Padarom tokį eksperimentą. Tiesiog panaudokime savo stebėtoją, ir pažiūrėkime, kiek kartų per dieną mes būname savo „viduje“ ir kiek „išorėje“. Vienas dalykas, kuris stebina, tai kad persijungiant iš išorės į vidų, visada lydi toks jausmas kaip laiko praradimas, minčių sustojimas ir vaizdo dingimas. Tai trunka vos kelias milisekundes, bet sąmonė tai gali pastebėti. Grįžtant prie koncentracijos išlaikymo ties vienu dalyku, nustatyta, kad žmogus bent 6-7 kartus per minutę pakeičia savo dėmesį, nes negali išlaikyti dėmesio vienam dalykui ilgiau nei 10 sekundžių. Vėlgi, kodėl tai vyksta? Ar vis tik beždžionės geresnės, nes negalvoja apie ateitį, praeitį, galvoja apie „dabar“, ir ištikus reikalui, mobilizuoja visas savo jėgas. Galima sakyti, jog turint siaurą pažinimo sritį galima koncentruotis gyliai, o turint platų diapazoną - to padaryti neįmanoma. Taigi, kur žmogaus smegenų trūkumas?

Rašysiu toliau tik idėjas, kurios neturi beveik jokio pagrindo, bet pavadinkime tai hipoteze, kurią reikia patikrinti. Žmogus negali susikoncentruoti ties vienu dalyku ilgai, nes toks mechanizmas. Jei galėtų, sugriautų visą savo ląstelių sistemą per akimirką, nes protas nepaiso biologinių veiksnių ir stimulų. Išvada: reikia palaikyti balansą tarp to, kad žmogaus protas nesunaikintų kūno ir duoti galimybę naudotis proto privalumais. Kaip tą galima pasiekti? Mano manymu, tai paprasta: Tiesiog reikia įmontuoti į žmogaus smegenis jungiklį, kuris jam neduotų pilnai naudotis koncentracija į mintį, nes kitaip jis žus. Dėl to ir persijungiame iš savo svajonių į realų gyvenimą, iš vaizdinių į realybę ir pan. Bet viso ko esmė yra tame persijungime. Kai mes persijungiame, mes neegzistuojame. Geras stebėtojas tai gali užsekti. Išgėrus alkoholio, ši pauzė tarp perėjimų pailgėja, o galbūt susijungia į kažkokį kratinį, kuris verčia susimąstyti. Ir kam ta pauzė reikalinga?

Jei atidžiai sekėte mano blogą, galima prieiti prie išvados, jog tuo metu, kai mintis sustoja, žmogaus smegenys tampa pasiruošusios programavimui. Tas momentas, kai kūnas paduoda visus impulsus, kuriuos gali paduoti. Ir tuo metu, kai žmogaus smegenys „persijunginėja“, nusiunčiama komanda smegenims įvykdyti įsakymą. Skamba kaip kompiuterio programavimas, bet taip iš tikrųjų ir yra. Kai nėra minčių, ir toje tyloje atsiranda viena stipri mintis, o mes vis dar „viduje“, tai tampa komanda.

Pabaigai, prisiminsiu savo pastangas pajusti žmogaus energetinį kūną. Pirmiausia, protas stebi rankas, galime jausti pulsą, bet nieko nejaučiame. Tada surandame tą sąmonės „skylę“, kada nemąstome, kada galime nusiųsti savo komandą smegenims tiesiogiai, kad mūsų „noras“ išsipildytų. Gerai, pradėjom jausti šilumą ar šaltį, o kai ateina eilė ką rankos turi daryti, vėl įsivelia protas, ir viską susimaišo, dėl to nejudam toliau. Aš galiu pasakyti tik vieną komandą, kuri veikia: „mano rankos, mano kūnas yra už mano fizinio kūno ribų“. Niekas daugiau neveiks. Bandysi pajausti tada rankomis, nieko nepavyks, nes protas įsipainios. Atpalaiduokim rankas, ištuštinkime protą, NIEKO NEDARYKIME (čia ir yra viso to esmė!), bet laikykime mintį, jog mes esame toliau už savęs, kad rankos (tiksliau, jų aura), nieko neturi daryti, daro tai, kas yra mūsų viduje, tai yra, smegenyse.  Tiksliau, nedaro nieko. „Susilieja su aplinka“, su žmonėmis. Tai nėra meilės jausmas (jei žmogui jauti meilę, ateina ir gailestis), tai jausmas, jog tu esi įvykių dalis, ir tai kuo mainaisi, ateis atgal. Jei rankos nori šokti, mintyse šok rankomis, jei rankos nori sukti, mintyse suk.

Esmė tame, kaip mes sugebame mintyse „sukti“ kitą žmogų, ir tada iškyla klausimas: ar rankos tam reikalingos? Gal užtenka tik tik minties jėgos? Bet čia kiekvienam reikia surasti savo :P, recepto nėra.