Trumpai paminėsiu dar kartą. Kaktoje yra kristalas su balta šviesa, kakle - su raudona, širdyje - simbolis, žemiau bambos - kristalas su juoda šviesa. Pasak budistų, reikia tobulinti visų rūšių sapnus. O košmarai kyla iš centro, esančio žemiau bambos, arba, kaip kiniečiai vadina, Ki centro. Košmarų paskirtis labai paprasta: ištobulinti savyje tvirtumą ir nepriekaištingumą. Kada nors vėliau aprašysiu jų sapnavimo metodiką, dėl pilnumos.
Pats asmeniškai susidūriau su košmarais dar vaikystėje. Bet kas jų neturėjo? Tai bėgimas nuo kažko, tai laipiojimas po visokiausius pastatus, laiptus ir pan. Kaip aš pavadinčiau, vaikiškas „marazmas“. Tada dar nebuvo jokios minties apie sapnų valdymą ir matymą. Po to, košmarai liovėsi, kai paūgėjau, subrendau. O vėliau ėmiau domėtis dvasiniu tobulėjimu, išėjimu iš kūno ir pan. Ir vieną dieną košmarai sugrįžo.
Na, aš juos nepavadinčiau košmarais, bet persekiojimo, tykojimo, vyliojimo į spąstus motyvai egzistavo. Man kylo klausimas: o kodėl jie atsirado? Vienintelį paaškinimą, kurį gavau - aš pasikeičiau. Kažkas manyje pasikeitė, kas atvėrė duris neprašytiems svečiams. Aš tada turėjau gerą mokytoją, kuris pasakė: „Tu esi kaip žvakės liepsna, kuri šviečia tamsoje, ir visokie gyviai bei padarai skrenda į tave, kaip į šviesą; tu pats juos privylioji.“ Kuriam laikui mane šis paaiškinimas nuramino. Jaučiau pasitenkinimą, kad mano energetinis kūnas tobulėja, ir aš tampu matomas. Tačiau vėliau man iškilo problema: o ką su tuo daryti?
Kadangi sapnai buvo įvairaus lygio, įvairūs ir košmarai atsirasdavo.
Sąmoninguose sapnuose dažnai atsitikdavo, jog būdavau įvyliotas į tam tikrą sapno scenarijų, tarytum mane kažkas sąmoningai vytų, nes žinojo, kur aš ateisiu. Aš tuos košmarus pavadinau „spąstais“. Visada jie baigdavosi tuo, kad aš atsidurdavau kažkokioje uždaroje erdvėje, ir mane puldavo. Po gero laiko sprendimas pats atėjo: pastebėjau, kad reikia tiesiog pakilti į orą ir manęs nė vienas nepasiekdavo. Apsidžiaugiau. Tačiau vieną kartą atsidūriau sapne, kur pastatas turėjo skliautą, ir nebuvo kur kilti. Sprendimas irgi atėjo savaime: tiesiog mintimis atvėriau skliautą ir išskridau. Tai buvo pats paskutinis tokio lygio manęs vaikymasis, daugiau manęs niekas negaudydavo. Taigi, pamoką išmokau.
Kituose sapnuose nebuvo nieko, tik jausmas, kad aplinkui tvyro blogis. Iš pradžių vengdavau susitikimų, ir tiesiog apeidavau tas vietas. Jaučiau, kad aplinkui vyskta blogi dalykai, ir šeštas jausmas sakydavo, jog neverta ten lįsti. Po N metų šitas scenarijus pasikeitė. Po truputį ėmiau suprasti, kas ten vyksta. Tarytum pažinčiau tą pasaulį. Ateidavo mintys, jog ten gyvena milžinai, jie užsiima labai sena magija, aš žinodavau, net nematydamas jų; vėliau, aš juos pamačiau, supratau jų sugebėjimus. Ir kas mane nustebino galiausiai, jog jie matydavo mane, skaitydavo tarytum knygą, pažiūrėję ar tai į mano sielą, ar tai į akis, bet nieko blogo nedarydavo.
Vieną kartą kažkoks kvailas ir jaunas milžinas sugalvojo mane užpulti. Nebuvo baimės, aš į jį pažiūrėjau, sukūriau knygą ir parodžiau ją jam. „Knyga“ mano sapnuose dažnai reiškia „žinomą tiesą“, žinojimą be žinojimo. Aš jam parodžiau, kas jis buvo iki to gyvenimo, jis perskaitė, suprato ir apsižliumbė. Ir milžinas tapo paprastu vaiku. Ilgai aš jų po to nemačiau, bet ne per seniausiai, vienas iš jų pasikvietė mane apžiūrėti, kaip jie gyvena. Scena buvo kraupi, iš pažiūros, bet man visai nebaisi. Stalas didžiulis, o aš žiūriu iš šono, ir kaip visuomet, nežinau, ar aš mažas, ar didelis, man tas pats. Jis pagauna skraidantį paukštį kaip musę, trenkia į stalą ir susikiša sau į burną. O po to ima šypsotis man savo kraujuota šypsena. Po to pas ji ateina tarnai, eiliniai žmonės. Supratau, kad čia egzistuoja vergovė, ar tai jie žmones nelaiko visavertėmis būtybėmis. Nieko aš čia negalėjau padaryti. Tai buvo tiesiog jų būdas parodyti, kokie jie stiprūs, kokie galingi, tartum spjautų man į veidą: tu esi vienas iš jų, galėtumėm su tavimi tą patį padaryti.
Bet po tiek metų susitikimo su milžinais, aš padariau išvadą, kad jie tik mane gąsdina, o kadangi mato, kad neišgąsdins, eina į kompromisus. Ir, vadinasi, jie iš tikrųjų to negali padaryti. Aš kažkoks jiems netoks :D. Vienas iš tokių kompromisų buvo visai neseniai. Valdomame sapne aš turėjau misiją, ir visai nepastebėjau, kad ją seka būtent milžinai. Sudarė man palankias sąlygas (kas čia, gudrus būdas mane pagauti?), ir tai bandė padaryti. Užrakinti mane patalpoje. Ačiū mano šeštajam jausmui, aš atsisukau ir pamačiau. Jie tarytum niekur nieko vėl sugrąžino raktą į spyną, kai susitikome žvilgnsiais. Bijo, velniai, pagalvojau :D. Klausimas ko?!
Kokia moralė tokių sapnų? Tai budistai yra teisūs, kai kalba apie iliuzijas, ar vis tik yra aukštesnės būtybės, kurios kuria iliuzijas aplinkui? Karmos atspindžiai ar energetinių būtybių egzistavimas kartu bei sąmonės sąveika? Gal iš tikro jokios iliuzijos nėra, tik mūsų įgimtas jautrumas kitų sąmonei, ir jos įtaka, spaudimas kuria vaizdus, kurios atrodo, kaip iliuzinis vaizdas, nes mes nematome veikėjų už scenos?
Prie tokių minčių priėjau po kelių patyrimų bendraudamas su emocionaliais ir atvirais žmonėmis. Bendraudamas su jais aš pajusdavau kažkokį bendrumą ir ateidavo įvairūs signalai, kuriuos mano stebėtojas galėdavo užfiksuoti. Staigus energijos antplūdis, staigiai galva praskaidrėja, šiluma einanti iš kito žmogaus galvos ir panašiai. Iš pradžių tai nieko nereiškė, nekreipiau dėmesio, bet po kurio laiko aš imdavau matyti košmarus. Įvykdavo tuojau pat, tą pačią naktį po pokalbio. Su laiku padariau išvadą, jog tai yra „mainai“, o aš juos sapnuose matau. Matau baimes, jausmus, mintis kitų žmonių, ir jie man persiduoda kažkaip. Žmogaus paranoja kartais gali atrodyti kaip košmaras. Tai iliuzijos matymas, emocijų ir minčių vizualizavimas. Taigi, išvada viena - mes nesame tokie izoliuoti, kaip mums atrodo. Mes mainomės informacija kitame lygyje, tik mes to nesuprantame. O ko nesuprantame, mums atrodo kaip košmarai. Tik jautrūs žmonės tai jaučia. Sprendimas apeiti tokius košmarus gana paprastas: tiesiog reikia suprasti, jog ne viskas, ką mes matome susiję su mumis, tai gali būti kitų žmonių patirtis. Ir nereikia per daug kankinti savęs dėl to. Tai viso labo gyvenimas tarp tokių pačių žmonių ir ne-žmonių, bei bendravimas, susiliejimas į visumą. Tai kad mes matome košmarus, nėra blogai. Tereikia išsilavinti neutralų požiūrį, kuris nei žeistų mūsų, nei sukeltų didelių emocijų.
Pratęsiu kitą kartą, nes ne viską parašiau ;)
1 komentaras:
pas mane sapnuose taip pat yra tam tikru blogu vietu,bet jos kazkaip dar susijusios su sita realybe.vat pvz tam kraste kur pas mus miestelyje budavo siukslynas as sapnavau ta vieta,ta vieta buvo aptverta tvora,uz tvoros buvo meslo,siuksliu,as zinojau kad ten yra blogos dvasios,viena kazkaip istruko is ten ir pradejo mane vytis,as pasokau y ora kai jau mane pande pagriebt ir pabudau.po to kapines taip pat kazkokia keista vieta pilna blogos enegijos,sielvarto,puvanciu daiktu,mane ten visada puldinedavo bet vat vsajano ir tavo patarimai melstis padejo.ka as tuo noriu pasakyti?gal sapne isryskeje tos piktos jegos ir energijos kurios siame pasaulyje labai uzslopintos...nors kita vertus nelabai,juk buna vietu kur yvyksta daugiau avariju ir pan.
Rašyti komentarą