Truputį desperatiškas šis tavo rašinys atrodo. Daužai galvą į sieną?
Pastraipa apie sienų griuvimą - būtent taip psichologai apibrėžia meilę.
Kažkodėl šis straipsnis man sukelia mintį, kad tu siūlai užsiimti pagalba žmonėms, kurie neprašo pagalbos. Kur tai veda?
Skaitykime nuo pabaigos: „Kur tai veda?“. Aš šitos temos ilgai nenorėjau paliesti, nes tai būtų neatsakingas susidūrimas su tuo, kas vadinama už „ribų“. Tai turėtų atsakyti į klausimą, tiksliau, tavo supratimą, kad aš „daužau galvą į sieną“. Taip, aš daužau, bet nesakau, kad rezultatų nebūna. Esmė tame, kad visi, kurie skaito mano blog'ą, kažko ieško. Tai faktas, ir aš su tuo turiu susitaikyti. Perteikinėti viską kaip taisykles — tai ne mano tikslas, tai tik mintys, kurios kai ką užves „ant idėjos“, nes man pačiam tai ne iki galo suprantama. Aš jaučiuosi lygiai toks pats mokinys, kaip ir kiti. O pameni Ošo, kuris kalbėjo, jog reikia gyventi šia akimirka? Aš jam galiu atsakyti: tai nėra atsakingas žingsnis, nes būvimas dabar — tai tik pasyvus jutimas, kas vyksta aplinkui. Jeigu tu nejauti aktyviai, nejauti ir atsakomybės, ir tampi netikras, nes kiti abejotų. O stiprybės pasisemti galima tik iš tų, kurie eina kartu.
Kame tada slypi tas bendrumas? Nejaugi tik meilėje? O gal bendrumas (draugystė) — tai tik tarpinė vaikystės forma einant į meilę? Tai tada atsakyk į klausimą, kodėl vedusi pora ieško draugų ir draugių, ir galiausiai supranta, kad jiems nepakeliui? O galbūt jie nesuprato, kad kiekvienam žmogui neužtenka TIK VIENO žmogaus? Kai kam tie draugai tampa tik sugėrovais, nes gali savo sielą atskleisti aplinkiniams, kitiems — tai rutina, paskui kurią juda, nes taip visi aplinkui daro, bet jie juda paviršiumi, džiaugiasi dabartimi, džiaugiasi tuo, ką gauna, bet nemąsto, ką galėtų gauti, jei prasiskverbtų toliau. Tas džiaugsmas juk baigiasi su mirtimi, o galbūt tu gulėsi savo mirties patale ir galvosi apie tai, ką pavyko padaryti: užauginau vaikus, daviau jiems „babkių“ savo gyvenimui susiklostyti, galbūt pamėginau atskleisti kai kurias gamtos paslaptis, bet ryšio tarp žmonių nepamačiau. Va, šitą gal ir galėčiau pavadinti desperacija. Tačiau, bendrumas — tai kas įkvėpia, tai, kas suteikia prasmės. O kodėl?
Aš jau rašiau apie sąmonės susiliejimą. Nesikartosiu dar kartą, bet žmogaus sąmonė teka kaip mažas upelis, kuris tik susidūręs su kitais upeliais gali susilieti į platesnę upę. Tai matosi iš idėjų aplinkiniame pasaulyje, žmonės kuria, daro. Tai teikia džiaugsmo, bet neatsako į klausimą, ką šis kūrimo aktas neša ir kur mes būsime po to.
Dabartiniu metu aš galėčiau pasakyti, koks mano būtų tikslas, jei aš gulėčiau savo mirties patale: aplankyti visus savo draugus ir atnešti, parodyti tai, ko jie nematė. Pasidalinti tuo, ką aš įgijau. Nes juk mirties patale tu išsakai savo paskutinę valią, ką su savo sąmone tu padarai. Vieni reinkarnuoja, kiti izoliuojasi, dar kiti — susiskaldo, kaip šizofrenikai, nes gyvenimas jų „neaprūpino“ tomis žiniomis.
Kaip matai, mano gyvenimas nėra paremtas gyvenimu, bet tuo, kam aš savo sąmonę išdalinsiu, kad pasijusčiau platesnėje upėje, nei dabar esu.
Kas mane domina, pakol esu gyvas — tai kooperacija, sąmonės kooperacija, kuri leidžia suprasti kaip galima įsilieti į jūrą. O dėl pagalbos kitiems, kurie jos neprašo — tai eilinis etapas. Jos niekas neprašo, jie ateina pas tave ;), nes vienodi pritraukia panašius. Iš visos tos košės mes po to ir kūriame tai, ką vadiname gyvenimu. Tik žmonės vadovaujasi ženklais, o ne sveiku protu, kai sueinama kartu, nes trauka — tai kažkas, ko mes nenorime matyti aplinkui. Pasakysiu koanu: Medžiai lenkiasi tau, kai eini pro šalį, žmonės praeina šalti, bet tada kur yra meilė?
1 komentaras:
Ačiū, Rolandai, už išsamų straipsnį, nors aš tiesą sakant tik kelias replikas išsakiau. Turiu klausimą kuris man tikrai neduoda ramybės - kaip įgyti jėgų veikimui, o ne samprotavimams apie veikimą.
Te lydi tave jėga :-)
Rašyti komentarą