Bendrumas

Atgaivinam blogą, ar ne? Rašyti toliau yra gana sunku, bet manau, kažkada gausis išreikšti tas mintis, kurios tūno viduje. Sunku dėl to, kad blog'uose nesivysto jokių diskusijų, šiaip tik komentarai. Kai kam įdomu, kai kas randa atsakymus į klausimus, bet esmė ne tame. Joks judėjimas priekin negalimas be kooperacijos.

Jei tai, ką parašiau, kai kam ir paaiškina kai ką, jei ruošiesi judėti toliau, nieko nebus, jei nebus grupės žmonių. Lietuvoje tai padaryti yra beveik neįmanoma, nes visi turi rūpesčių, ir niekam neįdomios globalios problemos. Kas tie sekėjai mano bloge? Ieškantys atsakymų? Bet atsakymų niekad negausite, su kiekvienu reikia dirbti atskirai. Tai ką aš mėginu savo blog'e parašyti - daugiau taikoma visiems, bent jau taip stengiuosi. Tačiau tikrų pasekėjų (ne „sekėjų“), galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Ką aš noriu parašyti, tai yra kad sensualumas yra tarytum prakeiksmas. Visi bijo to, bet ieško jo. Problemos nėra mūsų viduje, bet problema yra aplinkui. Todėl pasakoti atvirai priverčia galvoti ir elgtis kitaip.

Noriu tiesiog išsakyti kelis faktus, ir priversti pagalvoti:
1. Mes ieškome draugų, bet jų nerandame, nesvarbu radai savo antrąją pusę ar ne.
2. Mes ieškome stebuklų, bet nė vienas jų negali įgyvendinti.

Gal dėl to, kad mes esame išmokyti žiūrėti tik, kas darosi viduje, bet ne kito žmogaus viduje? Ar tai apskritai įmanoma, įsijausti (?) į kitą žmogų ir pajusti viską? Mažai kam tas klausimas kyla, mažai kas nori išeiti už savo ribų, bet jei pažiūrėsime aplinkui, visi to ieško, bet bijo.

Kokią išvadą mes galime padaryti? Tai kad sienos turi sugriūti, tai kad žmonės tarpusavyje nėra izoliuoti, o susiję, nesvarbu, ar tai realus ar virtualus gyvenimas. Pilnatvė ateina tada, kai susijungiame, bet ne mintyse, o sieloje. Tada mes jaučiame gyvenimo prasmę, ir neieškome būdų kaip greičiau pabaigti šią ašarų pakalnę.

Gyvenimas sunkus - kaltiname save. O už ką? Dėl to kad patys kalti, jog neieškome sau panašių sielų, nes ar tai laiko trūksta, ar tai šeima įpareigoja. Galvojame, kad gyvenimas praeinamas, o kad kas dieną kažkas nutinka - to nematome. Mes grįžtame namo tik su rūpesčiais, bet užmirštame, ką mums teko patirti.

Ir turint galvoje šitas bendras savybes, nelieka nieko kito, kaip pasiaukoti ir išeiti iš savo ribų. Kas netikit į reinkarnaciją, galiu pasakyti, kad ir netikėkit, bet tai rodiklis, jog reikia spręsti klausimą apie sielų bendrumą. Kai kas tikit į krikščionybę, bet niekad niekas net nemėgino įgyvendinti savo gyvenime tos vienintelės taisyklės savo gyvenime, kaip kad mylėjimas savo artimo. Mes gyvename dėl savęs, ir tai sukelia sunkumų judėti toliau. Tačiau, visos problemos sprendžiamos čia pat, kartu, jei viskas įgauna tikslą.

Nenorime šnekėti apie tikslą? Bet tikslas yra aiškus: mes mirsime, turėsime vaikų ar ne, galbūt džiaugsimės jais arba ne, bet tai nesudarys jokių prielaidų mums patikėti, kad tai buvo mūsų gyvenimo tikslu, tai liks kaip detalė visame laiko tarpsnyje.

Taigi, koks gyvenimo tikslas? Aš jau rašiau apie susiliejimą, bet galbūt kažkas to nesuprato. Mokėjimas būti komandoje ar ką nors sako? Sielų susiliejimas niekuo nesiskiria, tai tik detalė aukštesniame lygyje. Susimąstykim....