Ženklai ir rekapituliacija

Šį kartą pašnekėsiu apie ženklus sapnuose. Ženklai gali būti įvairūs: pasikartojantys veiksmai, pasikartojantys žmonės, pasikartojanti reakcija, pasikartojanti aplinka, netgi pasikartojantys sapnai ar sapnų serijos.

Viskas, kas pasikartoja sapnuose - tai ženklai, kad mums laikas sulaužyti nusistovėjusią grandinę, nepriklausomai, ar tas pasikartojantis veiksmas mums sukelia baimę ar pasitenkinimą. Visa tai galima būtų pavadinti „prisirišimu“ prie idėjų, emocijų ir pan. 

Gerą palyginimą galima surasti K.Kastanedos knygose, kur Don Chuanas šneka apie mirtį: žmogus prieš mirtį yra kaip auka prieš grobuonį, ir jei mūsų veiksmai nuspėjami, geras seklys (ta prasme, mirtis), mums paspęs spąstus, ir mes tiesiog būsime sumedžioti.

Kas gi, jei ne pasikartojančios reakcijos, pasikartojantis požiūris į reiškinius, yra tie nuspėjami veiksmai, kurių mumyse ieško mirtis?

Mūsų gi super-ego, ta kritikuojanti dalis, mums siunčia signalus per sapnus, o mes tai ignoruojame. Kokia gi išeitis iš to? Atsakymas paprastas: atsikratyti tų reakcijų, baimių, prisirišimo. Atrodytų paprasta, bet nėra taip lengva padaryti. 

Jei mes sapnuojame savo artimuosius, iš gerosios ar blogosios pusės, - tai ženklas, kad mes įsikibę į kažkokią baimę: baimę likti vienam, baimę likti nemylimam ar tiesiog neapsaugotam. Kai kas galėtų pasiginčyti su manimi ir pasakyti: „O ar blogai, jei aš patyriu malonumą, gerą jausmą“? Žvelgiant iš kelių metų laikotarpio gal tai ir gerai, bet turint omenyje, kad viskas praeinama, keičiasi, mums tai bus smūgis, kai mes neteksime mylimų žmonių, draugų. Ir tas smūgis bus mums skirtas. Nuspėjama reakcija, kuria galima pasinaudoti, kontroliuojant žmogų, ar netgi sukeliant gilius pergyvenimus, kurių pasekoje gali ištikti infarktas ar mirtis. Na, žinoma, tai gana kraštutinis atvejis, bet esmė turėtų būti aiški: mūsų nuspėjamos reakcijos - tai ne tai kuo mes esame, jos vieną dieną buvo, kitą dieną išnyksta, o tikrasis „aš“ lieka nepakitęs. Prisiminkime, kiek kartų mes keitėme požiūrį į vieną ar kitą reiškinį? Vieną dieną mes keikėme kažkokį žmogų, o kitą - pamatėme jame kažką įdomaus.

Argi taip turėtų būti? Žinoma, kad ne. Požiūris pasikeičia, kai mes atsisakome vienpusiško vertinimo, netgi kritikos. Kritika - tai ne kas kita, kaip prisikabinimas prie tam tikros idėjos. Ji apibūdina kritikuojantį žmogų, o ne kritikuojamąjį. Jei mes tikrai norime suprasti, kodėl vienas žmogus elgiasi vienaip ar kitaip - mums pirma reikia pažiūrėti į žmogų, kaip į kūrinį, galbūt Dievo, galbūt kažkokios Jėgos, o gal tiesiog užsiduoti sau klausimą: kodėl aš susitikau su tuo žmogumi, ir kodėl jis mane erzina ar traukia? Gal tai irgi ženklas, kad manyje kažkas turi keistis?

Priėjome prie išvados: mums reikia keistis. Bet kaip? Ir ar tai mūsų negąsdina? Jei aš pasikeisiu, aš tapsiu ne tokiu, kokiu aš noriu... Vėlgi tai tik atskalbinėjimas, ego spąstai. Tikrasis „aš“, tikrasis stebėtojas - to visai nenori, jei siunčia signalus ir duoda ženklus.

Galima paminėti du būdus kaip atsikratyti pasikartojančių reakcijų:

1. Elgtis priešingai, nei įprasta. Reikia suprasti, kad mes patys esame kūrėjai, o ne mūsų ego. Taip mes savo ego parodysim špygą. Vien daryti priešingai nepakanka, nes tai bus prievarta. Reikia surasti sprendimą, kada mūsų priešinga reakcija ar reakcijos nebuvimas mums suteiks malonumą, kada mes imsime juoktis iš to, ką mes turėjome anksčiau. Kada ateis suvokimas, kad mes ir mūsų reakcijos neturi nieko bendro su tuo, kas amžina, su tuo, kas mes esame.
2. Rekapituliacija. Šis terminas psichologijoje atsirado gana neseniai. Jo pradininkas - K.Kastaneda, vėliau labai detaliai išnagrinėtas V.Sanchezo remiantis Meksikos indėnų genties Wixáritari patirtim. Kitaip rekapituliaciją galima vadinti „susumavimu“ arba „apžvalga“. Detaliai nenagrinėsiu, kam įdomu, galite paskaityti arba abiejų autorių knygas arba trumpai - wikipedijoje. Rekapituliacijos esmę sudaro kryptingas praeities įvykių apžvelgimas, daromas naudojant kvėpavimo pratimus, prisimenant visas emocijas ir jausmus, kuriuos mes patyrėme vienu ar kitu savo gyvenimo metu. Pasak K.Kastanedos, pakartotinis įvykių pergyvenimas „atriša“ mus nuo mūsų ankstesnių reakcijų ir sugrąžina iššvaistytą energiją. 

Abiejais atvejais mes atsikratome stereotipų, kurių palaikymui mes kasdieną eikvojame savo energiją be jokio tikslo.

Ženklai, kuriuos mes gauname per sapnus - gera pradžia permąstyti savo stereotipus ir „rėmus“. Kai jie pranyksta, mūsų stebėtojas sutvirtėja ir yra pasiruošęs pateikti mums kažką naujo, kažką, ko mes nelaukėme, ir jis tampa vis labiau sąmoningesnis, kai ateina į mūsų sapnus, nes mes nešvaistome savo sapnų energijos savo ego patenkinimui, o kuriame matymą, kuris reikalingas mūsų super-ego tikslams.