Trupinėlis istorijos

Nemėgstu istoriją nagrinėti tik apimant tam tikrą laikotarpį. Pažįstu istorikus (virtualius ir ne), kurie tiesiog užsiciklinę ant vieno kažkokio periodo. Ir pašvenčia savo gyvenimą tik faktų nagrinėjimui. Jiems svarbi kažkokia tai raidė, svarbu sugretinti faktus, kad įžvelgtų tiesą. Aš visada juokiuosi savo viduje, nes tai atrodo taip vaikiška, kaip žaidimas su kaladėlėmis - viskas priklauso nuo to, kurią kaladėlę sudėsi su kita.

Ir tai turbūt liečia visą mokslą. Atrandame naują kaladėlę ir bandome surasti jai tinkamą vietą, kad pamatytumėm bendrą vaizdą. Tačiau mes nematome tų pavienių kaladėlių, kurios neįsipaišo.

Taigi, kas iš tikrųjų yra žmogus ir ar antropologija gali atsakyti į šitą klausimą? Pamenu vieną Ursula Le Guin knygą „Always Coming Home“, kurios taip ir nepavyko visos perskaityti, bet teko pavartyti, kad suprasčiau prasmę. Idėja tame, kad ji savo fentezi žanro knygoje sukūrė naujo tipo antropologijos mokslą. Kuris rėmėsi ne archeologija, o žmogaus sąmonės savybėmis naršyti po praeitį ir pažvelgti, kaip atrodė praeities pasauliai. Jos knyga gausi paveiksliukų (įrankių, muzikos instrumentų), turi sukurtą žodyną, pateikiamos eilės, muzika. Hm... kai pamačiau tą jos knygą, suvokiau: tai geniali moteris, atskleidusi savo fantazijas, ko niekas anksčiau nedarė, ar tai jos vizijos perteiktos žodžiais? Užkliuvo... Aš tada ėmiau skaityti visas jos knygas, kad pažinčiau tą moterį, jos mąstymą. Tikriausiai ne kiekvienas to ieško knygose, bet tą kartą buvo kažkas kito, ko nesinorėjo praleisti. Ji pasakoja apie androgynines būtybes savo knygoje, kurios angliško pavadinimo nepamenu, bet ji vadinosi „Žiemos planeta“, kur ji apvelka įvykius į mums pažįstamas scenas. Man tada net susidarė įspūdis, kad ji rašo apie stalinistinę Rusiją ir Sibirą.

Na, tiek to, nelįsiu į detales kol kas, bet mano mintis buvo parodyti, kad šiai autorei buvo pažįstamas jausmas, jog žmonės - tai ne tik viena vyriška ir moteriškos pusės, bet ir sąmonė, kuri jaučia, kuri keliauja ir kuri mato.

O kaip buvo anksčiau? Tereikia prisiminti akmens amžių, kuriame vyravo religija, paremta matymu. Šamanai, šamanės, išminčiai ir t.t.  Ne esmė, kuo jie tikėjo, bet faktas tas, kad buvo remiamasi tuo, kas glūdi pasąmonėje, o galbūt ir už jos ribų. Kartais man atrodo, jog žmonija nė žingsnio nepažengė ta kryptimi į priekį. Mums gerai žinoma antropologė ir archeologė M.Gimbutienė mėgino įrodyti, kad matriarchatas egzistavo, kad anksčiau valdė moterys, tačiau šiuolaikinis istorijos mokslas jos hipotezę atmetė, kaip nepasitvirtinusią. Na, mano galva, istorikai ir čia „nusigrybavo“. Viską suvedė į turtų paveldėjimą ir valstybės valdymą, tačiau užmiršo pirminę idėją apie vizijas ir religiją. Tiesiog buvo užsimerkta, ir visas mokslas buvo tiesiog supolitizuotas, nes nebuvo mėginama pažvelgti į valdymą iš „žinių“, „išminčių“ ar dar kitaip vadinamų VIP asmenybių, taško. Kas pasakė, jog valstybės valdymas tais laikais susivedė vien į paveldėjimą, teismus ir karus? Užmovėme savo žinias ant sau tinkamo kurpaliaus.

Jei panagrinėsime klausimą apie vizijų vaidmenį bendruomenėje, pamatysime, jog moterys turėjo tą galią valdyti, netiesiogiai, bet turėjo, nes vizijų ir pranašysčių vaidmuo tais laikais buvo kitoks.

Prisimenu faktą, kad ir dabar Indonezijoje rytais žmonės prie pusryčių stalo turi tradiciją išsipasakoti savo sapnus. Kažkodėl visi mano, jog visos vizijos turi ateiti su narkotikais, su dirbtinai sukeltomis sąmonės būsenomis, mušant būgnelius iki visiško nusipeizėjimo.

Kokie buvo laikai po to? Biblijiniais laikais angelai ateidavo irgi per sapnus, tik Biblija to neakcentuoja. Apskritai, krikščioniškas mokymas nieko neaiškina apie vizijas ir sapnus, jie tik perpasakoja pasakojimus tų, kurie turėjo tą galią, o kaip ją pasiekti, buvo nutylima. Suprantama kodėl. O gal ne? Galbūt tikrai šita tradicija seniai prarasta, kad niekas negali nieko doro pasakyti? Telieka steigti „Miego sutrikimo centrus“, kurie man asmeniškai primena būrėjų salonus.

Po to buvo raganų medžioklės, po to atėjo Freud'as, kuriam kiekvienas strypas sapne reiškė tik falistinį simbolį. Nuo Freud'o mano manymu, viskas ir prasidėjo. Gal tai buvo mada, gal žmonėms reikėjo daugiau seksualinės laisvės. Prisiminkime nekaltybės diržus, spynas su rakteliais, kuriuos saugo tik tavo tėvai, antimasturbatoriai. Apie tai pašnekėsiu kitą kartą. Iš kur tai atsirado, ir kokį ryšį turi su religija.

Reikia tik paminėti, kad Freud'as buvo Jungo mokinys, kuris savo ruožtu išvystė teoriją apie bendrą žmonijos sąmonę ir archetipus, su kuriais mes kontaktuojame per sapnus. Aš šiuo atžvilgiu geriau prisijungsiu prie Jungo, nes sapnų aiškinimas vien iš Freud'o pozicijų, - tai aklavietė, kuri neduoda jokios prasmės, ir padaro žmogų kaip robotą, kuris priklauso tik nuo biologinių impulsų. Tačiau negalima sakyti, kad Freud'as buvo neteisus, nes tikrai mes gauname ir biologinius signalus. Ir gal kada sugrįšiu prie to. Vis dėl to, kas man svarbiausia - tai surasti tą kaladėlę, kuri neįsipaišo į priimtas teorijas, ir pamėginti sulipdyti savo pasaulio vaizdą.