Vudu, arba kvantinės smegenų savybės

Na, kaip žadėjau, pratęsiu savo mintis. Nežinau, kaip seksis atsakyti į abejus būties klausimus, seksą ir ateities matymą, bet pradedam. Tuo labiau, kad pabandysiu sugriauti stereotipus, kurių apstu aplinkui, ir tai trukdo išlaisvinti „stebėtoją“.

Tikiuosi, VSajanas neužpyks, jei aš remsiuosi jo patirtim. Tai tiesiog leidžia pažvelgti į įvairovę iš kitų pozicijų. O kas privedė prie šito rašinio, tai neseniai parodyta laida apie mergaitę, kuri nusižudė. Laidoje su Rūta, kurioje ji neišlaikė ir apsiverkė. Klausimai, kuriuos mes keliame sau, pastoviai mirga aplinkui, tik susieti įvykius galima tik jei žiūrėsim plačiau. Viskas susiję, ir netgi ta laida susijusi su mano rašiniu, ir koks to tikslas - tai ne mums suprasti. Tiesiog mėginu išsakyti ką supratau.

Taigi, pradedam. Tai bus tiesiog nuostatos, kurių šiuo metu laikausi, bet kurios nieko nereiškia. Pavadinkim tai hipoteze, sekančia iš stebėjimų.

Man dažnai kildavo klausimas, kodėl vieni sapnuoja savo artimuosius, o kiti - supranta tas „vizijas“ kitaip. Paimkim eilinį žmogų. Jis mąsto, kad sapnai ir tai ką mes juose matome - tai gali būti susiję su asmenimis, kuriuos mes tariamai matome. Tačiau, tai neatsako į klausimą, kodėl sapnuose kai kuriems žmonėms artimų žmonių veidai virsta būtybėmis iš filmų, ir atvirkščiai. Kai kurie net neįsivaizduoja, kad sapnuose tai gali būti. Esminis dalykas vizijose yra asociatyvus mąstymas, arba nesusijusių dalykų sujungimas į visumą. Pavydžiui, kaip susijusi mirtis su seksu, kaip susijęs ateities matymas su būsimo gyvenimo gerove ar kokį vaidmenį seksas vaidina paranormalių reiškinių supratime.

Jei suprasime idėją, kad siekiantieji supratimo apie sąryšius tarp įvykių, neturi jokių ribų, tada bus viskas aišku.

Taigi, kas yra mūsų vaizduotė? Smegenų savybė atvaizduoti mintis vaizdais ar kažkas daugiau? Eiliniam žmogui gal tai atrodo įdomia savybe, bet ar iš tikro taip yra? Iš fizikos žinome, kad kiekviena dalelė egzistuoja keliose vietose vienu metu. Kiekviename erdvės taške galime aptikti informaciją apie dalelę, kuri yra kitur. O kodėl smegenys negali „skaityti“ tos informacijos, juk fizikos dėsniai ir mums taikomi. Ekstrasensai dažnai nesupranta kuo jie naudojasi, kadangi jiems svarbus tikslas, o ne prigimtis to reiškinio. Esu ne kartą susidūręs su pasakojimais ir kitų patirtimi, ir mokymais tarp kitko, kaip viskas veikia. Ekstrasensai pirmiausiai įsivaizduoja, o po to veikia. Įsivaizduoja save perveriantys aplinką ir įeinantys į ją. Susilieja su aplinka. Kas ir yra „joga“, arba susijungimas, susiliejimas. Bet susijungimo negali būti be objekto! Jį reikia įsivaizduoti. Tada natūraliai kyla klausimas, o ką su tuo turi bendro objekto įsivaizdavimas? Norim nenorim prieinam prie išvados, kad žmogaus smegenys sukuria objekto „kopiją“ mintyse, su kuria po to mūsų smegenys ir operuoja. Bet ar ekstrasensai tik nuskaito informaciją iš tos kopijos ar ir gali daryti tai kopijai poveikį? Juk elektronas būdamas keliose vietose reaguoja į „stebėtoją“ arba mokslininką, kuris tiria jį. Visiems tas žinoma, bet kažkodėl niekas apie tai nešneka. Tačiau iš ekstrasensų patirties yra žinoma, kad egzistuoja nuotolinis poveikis, vien tik įsivaizdavus, prisiminus subjektą. Kiek dar reikės laiko pudrinti smegenis, kad galvojant apie artimą žmogų, sukyla mums jausmai (ta prasme, ima dirbti vegetacinė nervų sistema), ir mūsų smegenys ima elgtis labai įdomiai. Tiesiog reikia stebėti tai ir susieti ir kiekvienas iš mūsų taptų tuo ekstrasensu. Bet mes įpratę žiūrėti į tuos įvykius kaip į paprastas emocijas, o ne kaip į „susijungimą“ su įsivazduojamu subjektu. Taip, tai yra telepatija, tai yra ekstrasensorika, bet pakol mes nesuprasime, jog kiekvienas įsivaizduojamas mūsų objektas - tai energijos privyliojimas į tašką šalia mūsų, perkeliant visas to objekto savybes bei manipuliavimas to objekto savybėmis. Ką mūsų smegenys ir daro. Veikia pastoviai nuotoliniu būdu, veikia kitus, veikia save ir t.t. Ir kas svarbiausia, mes pastoviai naudojame to „paveikslo“ palaikymui, t.y. pastoviai naudojame energiją kopijos laikymui mintyse. Ar ne aišku darosi, kad visą ateitį mes kuriame patys, tiesiog per savo vaizduotę, nes mes maitiname kopijas savo minties energija?

Ar iš to aišku, kas trukdo matyti ateitį? Vienintelis dalykas - prisirišimas prie daiktų, jų pastovus vizualizavimas dieną ir naktį, ir tai užgožia tikrą vaizdą arba nepalieka jokios kitokios laisvės veikimui.

Pratęsiu vėliau... Iki sekso dar nepriėjau, nors tarp eilučių galima įskaityti :D