Esminis dalykas „matyme“ yra pats stebėtojas. Tai yra jausmas, kad esi kartu tu, ir kartu ne tu. Tas, kas mumyse lieka tik įvykių stebėtojas. Jis atsiranda ne tada, kai mes stebime tik save, bet kai mums rūpi aplinka. Viena iš tokių aplinkų ir yra sapnai, kita - mūsų kasdienis gyvenimas. Tik mūsų valia pasako, į ką mes „investuojame“ dėmesį. Ta prasme, kur mes nukreipiame energiją, kokią užduotį mes duodame savo pasąmonei atlikti. Tačiau, nesvarbu kiek mes dėsime pastangų į „matymą“, jei aplinka mus atmeta, mes nieko nematysime. Reikia praktiškai visko atsisakyti, visų savo prisirišimų veikti, elgtis būtent kaip realiame gyvenime. Tarkime sapne, kurį mes sąmoningai matome, atsiranda veikėjas, su kuriuo mes elgiamės realiame gyvenime vienaip ar kitaip, ir tai mus įtraukia, elgtis taip, kaip visada. Sulaužyti šitą elgseną galima tik vienu būdu - elgtis kitaip, nei realiame gyvenime. Vienas iš jų yra skraidymas, nes eiliniai žmonės kol kas neskraido. Reikia imti ir būti stebėtoju. Viską ką mes matome - tai tik vaizdai, o mes - tas ištroškęs šaltinis, kuris nenori sąveikauti, o tik stebėti.
Pačiame šamanizme labai paplitusi nuostata surasti savo atitikmenį kitose gyvybės formose. Tapti varna, jaguaru ar dar kokiu gyvūnu. Rytuose paplitęs mokymas kaip „nuleisti“ dievą į save, ir jam leisti veikti per save. Ir vienu ir kitu atveju, einama prie to paties - atsisakymo, kas tu esi, visų stereotipų atsisakymu. Tai tiesiog pasidavimas impulsui, kuris yra viduje. Bet iš esmės, tas impulsas eina iš mūsų pačių, iš pasąmonės. Iš stebėtojo. Čia beveik tas pats, apie ką aš pasakojau anksčiau, kai kartoji formulę „Viskas yra iliuzija, viskas netikra“. Iš principo, ta formulė reikalinga kad užmuštume prisirišimą prie savo paties sukurto vaizdo, kad įgautumėm „sparnus“. Skirtumas tik tas, lyginant su kitomis praktikomis, kad stebėtojas tuo metu išlieka. Niekam neatsiduodi, ir savęs neprarandi. Tačiau, sunkumų sutikti reikės daugiau. Kaip mes elgiamės, kaip mes reaguojame į situacijas. Visiškas atsidavimas savo „kitam“ gali privesti tik prie religijos ar ekstazės, tačiau tai liks tiesiog supratimas, kad kažkas atėjo iš „aukščiau“, o ne kad visa tai mes padarėme patys.
Kuo mane erzina visokie ekstrasensai, kad dauguma iš jų ar tai sako naudojantys pašalines jėgas, ar tai nesupranta tikrosios priežasties iš kur tai eina. Visos tos pašalinės jėgos - ne kas kita, kaip taip vadinamo „egregoro“ sukūrimas, į kurį mes perpumpuojam energiją (graikiškai, beje, irgi verčiama kaip stebėtojas). O po to su juo sąveikaujam. Nematoma paprasto dalyko - tą išorinį dievą, egregorą mes susikūrėme patys. TAIP, patys. Ir net nemėginama atrasti savyje to, kas jį sukūrė. Jei suprasime, kad ne kiekvienam pavyksta pajungti stebėtoją viduje, tai darosi aišku: jis tampa mums kaip „išorinis“, kuris kartas nuo karto „nusileidžia iš padebesių“, kad parodytų stebuklus.
O kas liečia seksą (vis tik paminėjau šį kartą), tai seksas yra ta veikla, kurioje stebėtojas gali daugiausia, kada atsiduodama tik jutimams ir atsisakymu nuo savęs, nes reikia „įeiti“ į asmenį, su kuriuo esi kartu, tam kad nenuviltumėm, tam kad neleistumėm jokių kreivų minčių. Tai pasiekiama tik per savęs atsisakymą, ir ko gero, čia šamanai labiausiai priartėję: tereikia parodyti savyje tūnantį gyvūną, kuris nieko bendro neturi su tuo, kuo mes įsivaizduojame esą.
Visiškas atsidavimas ir nežinojimas ką daryti - ne sprendimas. Turi išaugti sparnai, turi sklandyti virš akto, atiduoti save stebėtojui. Tai sakrališka, bet kartu tai pasidalijimas su artimu žmogumi, kas esi iš tikrųjų. Tik tokiu atveju seksas virsta magija, tik tada stebėtojas parodo daugiau, nei mes patys sugebame per askezę ar savęs muštravimą.
Ir kaip tai paišosi su ateities matymu? Tai kad, jei atsiranda stebėtojas, ir jei mums rūpi aplinka, mes palaipsniui norime sąveikauti, ne tik stebėti, tačiau nereikia pasiduoti šitai pagundai, nes tai mūsų ego. Žinoma, mes galime priversti stebėtoją atlikti ateities matymą, bet su sąlyga, jei mes eisime pasroviui, ten kur jis veda. Jei kas mąsto apie nuotykius astralinėje kelionėje, apie kažkokį asmeninį tikslą, tada net ir neverta mėginti. Tokiu atveju reikia laukti signalo iš stebėtojo, kada jis ims ir nuves, tada, kai pasiruošę užmiršti save.
6 komentarai:
Noriu paklausti vieno klausimo, na nežinau ar jis labai į temą, bet kaip manai, žmogus turi gimti su ekstrasensiniais ir etc. gebėjimais ar juos gali ir įgyti? O gal dar žinai kaip naudotis švytuoklėmis?
Idomu placiau suzinoti, kaip veikia egregoro kasdieniniame gyvenime. Turiu omeny kaip mes jam tarnaujame ir kada jis mus priima, ir kada jis atstumia. Kodel vieni gali isilieti i tam tikrus egregoro'us, o kiti yra atstumiami? Ar galima fiktyviai buti viename ar kitame egregoro'e?
...kaip manai, žmogus turi gimti su ekstrasensiniais ir etc. gebėjimais ar juos gali ir įgyti?
Kiekvienas žmogus turi čakras, kiekvienas turi meridianus, viskas priklauso nuo to, kiek mes į juos įsiklausome, ir kaip juos naudojame kasdieniniame gyvenime. Taip kad, kiekvienas gali išvystyti tuos gebėjimus. Netgi, jei priimsime prielaidą, kad žmogus gimė su visai neišvystytomis čakromis ir meridianais, jie vystosi gyvenimo metu, susiduriant su viena ar kita situacija, ir anksčiau ar vėliau susikuria ta bazė. Geras pavyzdys, kaip visi žmonės vysto savo čakrą, esančią pilve: vaikai nelabai gali pasigirti jos veikla, tuo tarpu suaugę jau ją valdo. Priežastis paprasta - mes ją išvystome per meilę, kuri tampa gyvenimo dalimi.
Ekstrasensas niekuo nesiskiria nuo „eilinio“ žmogaus, jis tik labiau įsiklauso į gaunamus signalus. Taigi, viskas susiveda į praktiką ;)
O gal dar žinai kaip naudotis švytuoklėmis?
Švytuoklėmis aš pats domėjausi, kai tik tik pradėjau domėtis ekstrasensorika. Ką aš galiu pasakyti, tai kad jos yra tik įrankis. Pradedančiajam jos leidžia pasiekti kelis dalykus: sustiprinti koncentraciją, sutelkti dėmesį į išorinį objektą ar subjektą, bei išmokti klausyti savo kūno. Švytuoklė gali duoti kelis signalus: sukasi ratu prieš laikrodžio ar pagal laikrodžio rodyklę, pirmyn atgal ar į šonus. Kiekvienas signalas interpretuojamas skirtingai. Ką kuris judėjimas reiškia galima surasti internete, bet tie aiškinimai yra beprasmiai: mes priimame kažkokias taisykles, ir mūsų kūnas duoda tam tikrą signalą, kuri mes savaip interpretuojame. Man judėjimas pirmyn atgal gali reikšti vieną, o kitam - ką kitą. Vienas iš švytuoklės variantų yra adata ant siūlo, įbesta į rato centrą, apie kurį surašytos raidės. Tai ta pati švytuoklė, tik signalų ir jų interpretacijų daugiau ;).
O principas kuriuo veikia švytuoklė yra toks: sąmonė susikoncentruoja į tam tikrą klausimą, pasąmonė ieško atsakymo ir kai gauna kažkokį jutimą, perduoda iš smegenų per raumenis į ranką. Kas buvo keista man, kai pirmą kartą pamėginau, tai kad mano ta ranka, kurį laikė „švytuoklę“, atšalo. Šita reakcija mane sudomino. Ir vėliau aš padariau išvadą, kad aš per ranką atiduodu energiją, ir ta švytuoklė yra tik priemonė tai energijai išeiti iš manęs ir susikoncentruoti įrankyje, kaip rankos pratęsimas. Taigi, iš principo, ta švytuoklė nereikalinga, jei jaučiama tiesiogiai rankomis. O ranka pajusti galima žymiai daugiau. Nenoriu pasakyti, kad nereikėtų naudotis švytuoklėmis, bet noriu pabrėžti, jog tam tikru momentu, kai būsite gerai įvaldę švytuoklę, reiktų stengtis jos atsisakyti. Ypač jei imama jausti energija, išeinanti iš rankos. Tai gali būti šiluma, šaltis, kvėpavimas rankomis ar panašiai.
Idomu placiau suzinoti, kaip veikia egregoro kasdieniniame gyvenime. Turiu omeny kaip mes jam tarnaujame ir kada jis mus priima, ir kada jis atstumia. Kodel vieni gali isilieti i tam tikrus egregoro'us, o kiti yra atstumiami? Ar galima fiktyviai buti viename ar kitame egregoro'e?
Mano supratimas apie egregorus visai kitoks, nei rašoma ezoterinėje literatūroje. Tari, net ir tu, į juos žiūri kaip į išorinius, „ne tavo“ objektus :P.
Aš galiu tau tiesiog duoti tokį palyginimą, kad suprastum, kas jie tokie: žinai, kas yra šizofrenija? Tikiuosi taip, bet trumpai, tai reiškia, kad žmogaus pasąmonėje „gyvena“ kelios izoliuotos asmenybės, kurios neprisimena viena apie kitą. Tai va, egregorai - tai ta pati šizofrenija, tik su dviejais skirtumais: jie laikomi klaidingai išoriniais ir vienas apie kitą gerai prisimena. Mano aprašytasis stebėtojas yra ne kas kita, kaip egregoras, bet skirtumas tame, kad aš suprantu, kad tai įrankis, kurį aš pats sukūriau. Ir jis yra mano dalis, kurios aš niekad nevadinčiau kaip išorine.
Įsivaizduok egregorą kaip savo kitą asmenybę, kuri veikia atskirai. Energija nėra tiktai energija, ji ir gali mąstyti bei veikti autonomiškai, jei į ją įdedama daug psichinės energijos. Ir tuo momentu, kai psichinė energija ima dominuoti, tas energetinis darinys ima savaime organizuotis ir veikti tavo pasąmonę. O energiją ji naudoja juk tavo :). Egregoras susikuria dėl to, kad mūsų pasąmonė kuria kvantinę realybę. Kuo daugiau energijos įdedama, tuo labiau ta realybė tampa realesnė.
Egregorus mes atsinešame iš praeities, iš praeitų gyvenimų, iš buvusios karmos. Mūsų sąmonė „apsivelka“ vieną ar kitą „kostiumą“ ir mato tarytum to egregoro akimis. Jei tai ką pamatome, mums nepatinka, mes jį izoliuojame, o jei dar supanikuojame, tai pašeriame ją papildoma energija ir taip suteikiame atskirą gyvybę. Tačiau, reikia suprasti, kad tai mūsų praeitis, mūsų karma, ir jei sąmonė mums rodo, reiškia, tai turi prasmę. Mums reikia priimti duotybę ir pamėginti suprasti per stebėjimus. Netgi jei mes priimame tam tikrą „apvalkalą“, tai nereiškia, kad jis ne mūsų. Trumpai tariant, egregoras - tai mūsų prisiminimai, sukoncentruoti viename asmenyje.
Tari, parašysiu daugiau ta tema. Nes ne viską pavyko perteikti ;), ir ne viskas tiesa, ką parašiau, bet arti tiesos. Po visu tuo slypi grožis :)
Sveiki, norėjau paklausti, ar galima kaip nors sukontroliuoti ateities matymus. Pz: pamatyti daugiau.
Rašyti komentarą