Norisi man sukergti blogą su forumo funkcionalumu, bet nieko panašaus nerandu. Atai šis Google „vaikas“ rodos tampa miręs, bet jiems atleistina, nes turi didesnių problemų, nei atrodo.
Taigi, keli įdomūs įvykiai:
1. Kastaneda pasirodė esąs ne toks, koks visiems atrodė. Mane tai, galima sakyti, nenustebino, nes apturėjau gana seniai viziją, ir buvo keista, kad jo grupė šito matymo neužblokavo. Atsiskleidė tokie dalykai, kaip pinigų darymas, ignoravimas kai kurių žmonių ir t.t. Ne esmė, tik kad per daug bangų buvo sukelta.
2. Kosminės problemos kartais širdį paliečia, bet nejaučiu sąskambio su aplinkiniais -- visi tik ir teieško pagrindo po kojomis, bet negalvoja 50-1000 metų į priekį. Rodė laidą apie Žemės magnetinių polių pasikeitimą. Ką aš žinau, bet nerimas ima pulti. Po 1500 metų nė vieno žmogaus neliks, jei nebus nieko padaryta. O mes žaidžiame savo „gyvenimą“. 2012 metai tampa lygtais magišku skaičiumi, kai Saulės aktyvumas padidės iki maksimumo, kas bus po to - neaišku.
Kas nutiks - tai niekas galbūt ir nežino. Bet visi įvykiai rodo, kad bus pasikeitimų. Daugiau vėžiu žmonės sirgs? Daugiau Saulė veiks?
O kaip mes reaguojame į pokyčius aplinkui? Retas kuris mąsto apie ateitį, nebent apie savo ateitį ar apie savo vaikų ar anūkų ateitį, nes daugiau galvoti neleistina. Klausimas gana įdomus ir daug ką pasakantis: jei negalvosime, kas nutiks su mūsų planeta, tai kam apskritai galvoti, kas nutiks su mumis ar su mūsų vaikaičiais? Džiaugiamės, gyvename pagal schemą, kuri mums patinka, ir jaučiame džiaugsmą, bet tas džiaugsmas -- tai tik iliuzija, tarytum gavome kažką, ko tikėjomės. Naivu.
Ne kartą mėginau pajudinti temą apie sielų susiliejimą, bet man vis drąsos trūkdavo. Manau, kad atėjo laikas atvirai apie tai pašnekėti. Ne šiandien, bet greitai. Nerandame atskaitos taško dėl to, kad bijome, bijome keisti požiūrį ar galbūt bijome, kad niekas nesupras. O kas tada yra žmogus pagaliau? Kopija to, kas plaukioja aplinkui? Mums kas dieną sudaromos sąlygos užmiršti save, pastoviai, o kadangi tai nesuderinama su aplinka, tai mes galvojame, jog mes esame neteisūs. Tačiau išeitis yra. Vienas žodis -- „pasiaukojimas“. Primena Kastanedą, hmm..? Na, ne tai, bet pasiaukojimas neturi nieko bendro su gyvenimu, bent jau su tokiu, kokiu mes jį įsivaizduojame. Pasiaukojimas - tai laiko aukojimas, tai nėra noras kažką keisti, bet noras būti. Ne šiaip egzistuoti, bet būti su kitais.
Mano kūnas gražus, o kas iš to?
Aš sielą aukoju sau ar ne?
O debesys sklando iš tolo atrodo,
Jog aš neatsigersiu vandens.
2 komentarai:
Būti su kitais?
Tikiuosi nesupriešini to su būti savimi :-)
Xemix
Na, man rodos, kad kartais ateina momentas, kai būvimas savimi nieko neduoda. Izoliacionizmas tai, ne daugiau, koks ir buvo tas Kastanedos kelias. Ir yra du keliai: pažink save per kitus, ir kitus - per save. Tokia atvira sistema, kuri turi būti subalansuota. Kaip visko nesužinosi TIK per save, taip ir visko nesužinosi TIK per kitus. Juk tai logiška: kiekvienas tavo veiksmas keičia aplinką, o aplinka keičia tave. Va, tik sujungimas į visumą gana skausmingas procesas :)
Rašyti komentarą