Virtuali realybė — kas tai?

Viena iš pagrindinių mano blogo minčių buvo parašyti, kas tai yra virtuali internetinė erdvė. Aš aišku, jei būčiau visai kvailas, tai man net tokių minčių nekiltų. O internetą, ir tame tarpe žmonių bendravimą internete, aš stebiu nuo seno.

Ką galiu pasakyti, kad pačius geriausius draugus suradau per internetą. Ne tai, kad jų nėra aplinkui, bet tai, kad kartais tai užpildo tam tikrą ieškojimo etapą.

Natūraliai, kyla klausimas — ko mes nesurandame šiame pasaulyje ir ko mes ieškome. Ko mums reikia, o gal tenai didesnės galimybės?

Galiu tik pafilosofuoti ir pasakyti: tai ligos požymis, kai žmonės neturi kur eiti, ir belieka vienintelis kelias — atsiverti kitiems, su viltimi, kad tave kas nors išgirs. Žinoma, „naujieji“ tai priima kaip natūralų dalyką, kaip naują bendravimo būdą, ir klausimų nekyla. Bet pagalvokime apie priežastis. Kodėl šita virtuali erdvė traukia?

Psichologai tai lengvai paaiškintų — savo vietos neradimu (kontra klausimas — o tai kada nors praeina, jei tikslas praplėsti savo sąmonės ir būties ribas?), laisvės pojūčiu (kontra klausimas — o žmogaus laisvė telpa tik visuomenės rėmuose ar asmeninėje laisvėje?)

Kas mane labiausiai stebina, jog virtualiai žmonės tampa žymiai atviresni, tarytum, išeina iš tų mąstymo rėmų, apie kuriuos aš pradėjau rašyti, bet taip ir neišvysčiau tos minties. Stebina ir tai, kad jaunimas labiau linkęs atverti savo sielą kažkokiai virtualiai erdvei, pasiruošę išsakyti tai, kas slypi viduje, nei tie „senieji“, kurie priima internetą kaip komunikacijos priemonę. Čia psichologams reiktų daug padirbti, ir manau, jog vieną dieną atsiras kažkokia programa internete, kuri išspręs visas žmonių komunikacijos problemas, kurias sukūrė visuomenė. Problema yra tame, kaip ir visada, jog žmonės visada yra pasiruošę praplėsti sąmonę, bet jiems nesudaromos sąlygos išsivystyti kaip tobulai asmenybei.

Neseniai perskaičiau apie „Neurolingvistinį programavimą“. Pasirodo, kad žmones lengva programuoti per žodžius. Iki tol apie tai net negirdėjau, ta prasme, net nesupratau, kad internetas yra kažkas, kas panašu į NLP. Bet faktas. Nekalbėsiu daugiau, yra pavyzdžių, bet reikia apmąstyti.

Būsiu užsiėmęs darbe, bet tikiuosi, kartas nuo karto parašysiu į blogą. Iki...

Sąmonės lankstumas

Turbūt dažnam kyla klausimas, ką galima nuveikti per sąmoningus sapnus?

Šiek tiek minėjau ką galime daryti, kai rašiau apie tarpines būsenas. Budistai išskiria kelias veiklos rūšis; pagal juos taip lavinamas sąmonės lankstumas ir pasiruošiama būsimai reinkarnacijai po mirties. Dar kartą pasiremsiu T.W.Rinpoche knyga „The Tibetan Yogas of Dream and Sleep“.

1. Dydis. Keičiame savo dydį sapnuose, pvz., tampame mažais kaip vabzdys ar dideliais kaip kalnas. Didelias problemas transformuojame į mažas. Paimame mažą gėlę ir ją padarome didelę kaip saulę.
2. Kiekis. Jei sapne sutinkame vieną budą, padarome iš jo šimtą ar tūkstantį. Jei yra tūkstančiai problemų, padarome iš jų tik vieną. Taip galima sudeginti daugybę karmos sėklų per kartą.
3. Kokybė. Žmonės, susidūrę su žalinga patirtimi, nežino, jog ją galima transformuoti. Reikia išmokti keisti viską. Jei sapne pykstate, pakeiskite pykčio emociją į meilę. Taip galima įveikti baimę, pavydą, skupumą, nenuvaldomas viltis, atbukimą. Nė viena iš šių emocijų nėra naudinga, ir galima save įtikinti, jog jas galima transformuoti. Galima tai garsiai pasakyti sapne. Ir jei mums pavyksta pakeisti emociją sapne, šita patirtis persiduos ir į realų gyvenimą.
4. Greitis. Per kelias sekundes galima atlikti daugybę darbų. Arba galima sulėtinti kažkokį procesą tiek, kad jis pavirstų visu pasauliu. Per minutę galima apsilankyti daugybėje pasaulio vietų. Viską riboja tik vaizduotė.
5. Užbaigimas. Ką nesame pabaigę realiame gyvenime, galima pabaigti sapne. Praktikuotis, rašyti knygas, perplaukti vandenyną, užbaigti savo patyrimą, kurio nepavyko pabaigti.
6. Transformacija. Transformacija yra labai svarbi tantroje. Galima pasiversti į įvairius gyvūnus: paukštį, šunį, į mitinę zoomorfinę būtybę, liūtą, drakoną. Galima tapti iš pikto žmogaus į mielą, iš pavydaus — į atvirą, ar net tapti dievybe. Tai gana galingas būdas tapti lanksčiu ir leidžia atsikratyti įvairių įpročių.
7. Emanacija. Tapti dievybe ir paskleisti po pasaulį kelis kūnus. Turi panašumų su transformacija, bet būname daugiau nei viename kūnų vienu metu. Taip sulaužomas ego.
8. Kelionė. Galima nuvykti į bet kokią vietą, į bet kokią planetą, patekti giliai po vandeniu ar į pasaulį be užterštumo ir pan.
9. Matymas. Pamatykime tai, ko niekad nesame matę. Pvz., tam tikrą žmogų, gyvenantį dabar ar praeityje, besidalinančias kūno ląsteles, širdį, pumpuojančią kraują, tokį pasaulio vaizdą, kurį mato pvz., bitė. Matykime kaip mintys atsiranda ir kuria.
10. Susitikimas. Tibete taip mokiniai susitinka su mokytojais, su dievybėmis. Galima susitarti ar paprašyti susitikti dar kartą, paprašyti ko nors išmokyti.
11. Patyrimas. Jei norime pamatyti tikrąją prigimtį, patirti kokią nors sąmonės būseną, mes irgi galime tai pasiekti. Galima kvėpuoti kaip žuvis, eiti kiaurom sienų, tapti debesiu, skristi per Visatą būnant šviesos spinduliu ar tapti lietumi ir imti lyti.

Kiekvieną veiklos rūšį galima paversti savo tobulėjimo keliu, ir tai leis tapti ne tik lanksčiu, bet suteiks patirties apeinant įvairius sunkumus ir kasdieniame gyvenime.

Sąmonės skaidrumas

Praeitą kartą rašiau apie proto stabilumą. Perskaičiau dar kartą ir supratau, kad nors nurašytas nuo knygos, nors ir teisingas, bet savyje turi daug prievartos, daug pastangų. Pasiekti aukščiausią tvirtumą yra iš tikro žymiai lengviau, nei atrodo, ir kartais nereikalingi sielai nepriimtini prievartos būdai.

Šiandien pamėginsiu pasiginčyti su budistais. Pagalbėkime apie vaizduotę, kuri mano manymu, yra žymiai svarbesnė už koncentraciją. Koncentracija yra gerai, bet tai, apie ką šneka budistai, nėra suprantama mums, — praktika turi tapti maloni, ne tai, kad ašaros tekėtų, o kad mums pasidarytų gera ir malonu iš to, kas mums pavyksta.

Aprašysiu būdą, kuris yra ir kartu malonus, ir kartu leidžia pasiekti aukščiausio tvirtumo būsenos, nors ir trumpalaikės, su besikeičiančiais sąmonės skaidrumo ir minčių užplūdimo momentais. Tai duos supratimą, kas yra tas stebėtojas ir kas įeina į sapną.

Sakykime, mums nesimiega ar, atvirkščiai, suėmęs mieguistumas. Ką žmonės daro, kai nesimiega? Vaikščioja po virtuvę, slampinėja, mąsto, žiūri televizorių, kad save nuramintų. Ką daro, kai apima mieguistumas? Iš visų jėgų stengiamasi neužmigti, geriami kavos puodeliai, o kai kurie, nusprendę nusnūsti, netgi pasiima knygą į lovą, kad galutinai pribaigtų save.

Nesu koks išskirtinis, ir man būdinga ir nemiga bei mieguistumas. Per daug pavargau darbe, per daug įtemptų momentų ir panašiai. Būtent per šiuos momentus man ir pavyko surasti būdą, kaip nušauti du zuikius: pasigydyti save (mieguistumas ir nemiga — vis tik sutrikimai) ir kartu suprasti, kaip mūsų sąmonė veikia.

Padarom tokį eksperimentą. Užuot darę kaip visi, nueikime į lovą, kad ir porai valandų, nesvarbu, kad nesimiega, nesvarbu, kad apėmė miegas ir ne laikas miegoti. Tai yra ta proga, sužinoti, kaip mūsų mintys atsiranda ir išnyksta. Šitas prievartinis kelių valandų miegas nėra kažkas sunkaus. Tereikia atsipalaiduoti ir klausyti aplinkui, stebėti savo kūną. Deja, užėjus mieguistumui, mums reikia pailsėti. O sakykim, už poros valandų mums nesinorės miegoti, nors ir reikės. Suprantat panašumą? Ir nemigos ir mieguistumo atveju mes prieiname prie momento, kada mums reikia savu noru nueiti į lovą, nors mums nesimiegos. Čia ir yra visas įdomumas.

Vaizduotė tokiais momentais tampa mūsų įrankiu sustabdant mintis. Atsigulkime ant nugaros ir įsivaizduokime save šviesos kamuolyje, įsivaizduokime rūką apgaubiantį mus aplinkui. Pasistenkime pagydyti save mąstant vaizdais, bet ne žodžiais. Netgi matant vaizdus nemąstykime apie juos, tiesiog žiūrėkime į viską iš šono, ir leiskime jiems išnykti: mūsų kūnas — tai sapnas, atsirandantys vaizdai — tai sapnas, mūsų mintys — irgi mūsų kūno sapnas, o aš — tai šviesos kamuolys. Pasitelkime vaizduotę. Tuo momentu, kai mes atsiribojame nuo savo kūno, nuo savų minčių, smegenys nepasiduos. Gali atsirasti klausos haliucinacijos — girdėsime balsus vietoj minčių (mes juk atsiribojome!). Nekreipkime dėmesio ir sau pasakykime: viskas — tik sapnas, o aš esu šviesos kamuolys, o mano judantis žvilgsnis ir yra tas stebėtojas. Atsiras momentas, kai mes nejučiom atsijungsime, bet kažkas mus išmes lauk, atgal. Per tas kelias sekundes mes pajusime tokią būseną, kurioje nėra nei minčių, nei kūno jutimo, tarytum mes būtumėm kažkur. Po to mintys vėl užplūsta. Bandykime kelis kartus.

Pastebėsime, jog tais momentais, kai mus išmeta atgal, vidinio žvilgsnio judėjimas po kūną sukuria įvairias spalvas, sakykime, baltą — galvoje, raudoną — kakle, gelsvą ir oranžinę — pilve ir kur ne kur atsiranda žalios spalvos ratilai. Čia kaip pavyzdys, nesvarbu kokios spalvos atsiranda. Esmė tame, kad mes stengiamės būti šviesos kamuolyje. Visa kita yra nesvarbu. Čia juk irgi mūsų sapnas.

Taip pat galime pastebėti, kad tokiais išmetimo momentais užplūsta energija, o stebėtojo žvilgsniui judant kūnu, ji juda mumyse. Sutelkus dėmesį į, sakykim, raudoną spalvą, mes imame šviesti raudonai, tarytum mūsų sąmonė nusidažo raudonai. Tai gali sukelti ir fizinio kūno reakcijas, pvz. „rytines erekcijas“ pas vyrus, kai energija prabėga pro tarpvietę; lygiai taip pat, kaip mes jaučiamės atsibusdami. Nekreipkime dėmesio — tai tik sapnas. Bet ir kartu požymis, kad mes tobulai atkartojome pojūtį, kai pereiname iš sapno į realybę.

Šitas pratimas gana paprastas, nors iš pat pradžių atrodo sudėtingas. Tačiau jis nėra prievartinis, tai tik mūsų vaizduotės lavinimas, ir tai, ką mes patiriame, mums suteikia malonumą. Tuo pačiu galima suprasti, ką budistai vadina aukščiausiuoju tvirtumu. Bent krašteliu sąmonės supratę, apie ką jie kalba, atsiras ir tikslas, kurio mums reikia siekti, norint sujungti stebėtoją su sapnais.