Tai kas gi yra sapnas — artėjam prie tiesos?

Ši tema gana sudėtinga, net nežinau, nuo ko pradėti... 

Nesąmoningus sapnus galime vadinti iliuzijomis, kaip visur bandoma aiškinti. Kaip aš nekenčiu to štampo filmuose, kai sakoma: „Miegok, vaikeli, čia TIK sapnas“! Galime vadinti informacijos archyvatoriumi, kuris išrankioja nereikalingą informaciją ir ją išmeta. Kiti sako, jog tai tiesiog karma matyti sapnus, ir visiškai tobulas žmogus neturi matyti jokių sapnų.

Padarom eksperimentą mūsų multidimensiniame mąstyme, ir priimkim, jog visi šie teiginiai teisingi. Ką gi gausime? Sapnai — tai iliuzija, tik įvykiai, informacijos doroklio šalutinė išdava, ir mums jų nereikia matyti. Tokį mitą šiame pasaulyje mes turime. Jis atsirado nežinau kada, bet profesorius Freudas prie to prisidėjo, tai faktas. O jei prisiminsime antikos laikus ir ankstesnius, jiems buvo skiriama žymiai didesnė dalis gyvenime. Turime tokį paradoksą: mokslas neneigia sapno reikalingumo, bet nepaaiškina atvejų, kai žmonės visai nemiega ir nepaaiškina vaizdų, kuriuos matome sapnuose. Šiuolaikinis mokslas — tai mašina, kuri skirsto nepaaiškinamus dalykus į „efektus“ (atseit, įdomu, gal kada prisireiks), ir į mistiką (atseit, mes tuo netikime). Taip kad ne mokslas turi aiškinti sapnus, nes jis yra impotencijos stadijoje. Iš kitos pusės žiūrint, 19-20 amžių atradimai buvo susapnuoti. Prisiminkime Kekulės benzeno molekulę, kurią jis susapnavo kaip beždžiones įsikibusias viena kita į uodegas. Teslos eksperimentus, kurie tarp kitko JAV tik dabar imami judinti, nes viskas buvo įslaptinta. Tesla turėjo savybę „matyti“, tai buvo beveik priepoliai. Visi gerbiantys save mokslininkai anksčiau ar vėliau padarydavo tą pačią išvadą apie informacijos mainus per sapnus, bet 19 amžius tapo tarytum žmonijos sąmonės laidojimas. 

Dabar žmonės neigia sapnų reikšmę tik iš įpratimo, nes tai buvo kalbama ir kalbama. Kol galiausiai užsiprogramavome, taip kaip kažkam reikėjo. Norėčiau aš pamatyti tą vienintelį žmogų, kuris buvo pradininkas užmušant šią svarbią žmogaus savybę. Bet... ne viskas taip paprasta. Ir tai vėliau išaiškės. 20 amžius — tai žmonijos genocidas, neliko laiko kada galvoti, ir taip buvo įpiršta idėja, kad mokslas viską paaiškins. Čia Bažnyčia irgi rankų sudėjusi nebuvo. Per visą krikščionybės istoriją tik ir matome, kaip buvo šalinamos apokrifinės knygos bent žodeliu mininčios astrologiją, sapnus — atseit tai gnosticizmas, kuris tik iškraipo tiesą. Mano manymu, Dievas Tiesa vadino viską aplinkui, o ne tik tą kruopelytę, kurią mums dabar duoda pačiulpti.

Šiandien perskaičiau G.Beresnevičiaus straipsnį apie vidinį balsą ir vos nesusivėmiau. Iš vienos pusės jis tiki šamanizmu, iš kitos — sako, jog visi girdimi pasąmonėje balsai yra šėtono vilionės kad apgautų „klausytoją“. Tik jis ir Bažnyčia niekaip nepasako, o kaip gi atpažinti demono balsą girdimą sąmonėje nuo Dievo balso. Nematau jokios logikos. Tuo tarpu K.Kastaneda savo knygose rašo Don Chuano mintį: balsas ateina iš begalybės, nežinomybės, kuri ir yra Jėga.

Telieka viena išvada, kurią aš padariau — nėra nei Dievo, nei Šėtono, yra tik žmonių mintys, kurių katile mes verdame: vienos mums daro įtaką, kitos — ne. Tai yra informacijos mainai. Viskas labai paprasta, tik neaišku, kodėl niekas iki to nesusigalvojo. Bet aš neneigiu Dievo, ir tuoj pabandysiu įrodyti kodėl.

Dievas — tai šviesa, į kurią neįmanoma žiūrėti. Pagal apaštalo Jono apokrifinę knygą, pentagramą sudaro: pirminė mintis, pirminės žinios, nesunaikinimas, amžinas gyvenimas, tiesa. Iš Dievo minties užgimė Visata. Tai ką Bažnyčia aiškina apie tai, kad žmogų sukūrė Dievas — tai mitas; visur šnekama, kad jį sukūrė „blogiečiai“ pagal Dievo atvaizdą, kad galėtų jį valdyti, po to numirė paskutinis mūsų eono valdytojas (skaitykite neseniai atrastą Judo evangeliją), ir neaišku buvo ką toliau daryti, o Tėvas-Motina įsikišo vėliau pasiuntę Sofiją (išminties eoną), tam kad atskleistų tiesą per sapnus, nes buvo per vėlu ištaisyti visas padarytas klaidas. Beje, Dievo sukurta Tiesa - tai Kristus, tik kažkodėl Bažnyčia tą vardą suteikia tik Jėzui, nors jis turbūt to ir nusipelnė.

Taigi, turime sapnus, per kuriuos mes galime pažinti save ir pasaulį. Tuo labiau, kad buvo parodyta, jog žmogaus pasąmonė dirba kaip geras kompiuteris, lyginant su atsibudusia sąmone. Tai ir paaiškina pasakymą, jog žmonija buvo patalpinta į sapną. Kad lėčiau mąstytų, ar ne? Nors iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai: į sapną buvo patalpintas mūsų pasaulis, bet ne mūsų pasąmonė. Tik ją reikia pabudinti.

Priėjome prie galutinio taško — mintis yra kuriančioji Jėga. O blogiečiai buvo tos minties rezultatas. Įsivaizduokime Okeaną, pirminį kūrėją, pirmapradę mintį ir upes, ežerus, kurie atsiranda aplinkui. Kiekvienas iš jų autonomiškas, bet girdimas visumos. 

Studijuojantys fiziką geriau suprastų: lazeryje šviesa pasidaro galinga dėl to, kad šviesos pluoštai poliarizuoti viena kryptimi. Pavadinkime tą šviesos srautą, poliarizuotą viena kryptimi, bendrija. Minties bendrija. Ir pažiūrėkime, kaip vienas lazerio spindulys susilieja su kitos poliarizuotos šviesos srautu. Suprasime, kas yra Dievo planas — tai minčių autonomija, minčių, kurios kuria, sąveikauja ir susijungia į didesnį pluoštą. Atkris visokios nesąmoningos idėjos apie šėtonus (tiesiog, mes nedalyvaujame tame eone, tame kūrimo akte)  ir apie panteizmo dievų beprasmiškumą. Viskas, kas pasakyta žmonijos — tai Tiesa. Egzistuoja tie daugybės dievų (platesnės upės, sraunesnės upės), egzistuoja ir Dievas — Okeanas, egzistuoja ir blogos mintys, kurios mus veikia. O mes, žmonės — tai mažos kruopelytės, kurios norime susilieti pirma su upe, o galiausiai ir su Okeanu. Tik tekančios upės keičia vagas, jos išdžiūna, nes kitas minčių srautas jai pamaišo, nustelbia.

O pabaigai norisi paminėti dar du dalykus: budizmo Tulpa. Šnekama apie minties sukuriamus objektus, kuriuos galima apčiuopti, paliesti. Sapnai — tai mažasis kūrimo aktas, praktikumas pradedantiesiems, o toliau einama toliau, įsiliejant į sraunesnę upę. Tas, kas sukūrė tulpą, ją gali ir sunaikinti, o kadangi fizinis pasaulis irgi yra kūrimo aktas, geras magas/budistas/(tiesiog sumanus žmogus) gali sunaikinti savo paties sukurtas iliuzijas ir taip „apgauti“ mirtį.

Gana sudėtingas aiškininimas išėjo, norėtųsi praskaidrinti šią temą kažkuo priimtinesniu.

Kai aš pradėjau pažinti OBE ir Lucid Dreaming, buvo periodas, kai aš ėmiau matyti krentančias skraidančias lėkštes. Jos pastoviai, kaip nebūtų juokinga, taikydavosi ant manęs nukristi. Didžiulės, milžiniškos, bet niekada manęs nepaliesdavo, matydavau tik žmones lakstančius į šalis. Nesu toks žmogus, kuris pasiduoda kasdieniams įspūdžiams, nors NSO klausimas savu laiku mane domino, bet kai išmokau OBE, man visai tas buvo ne galvoje. Taigi, tie matymai kažkaip nesirišo prie visko, ką aš mėginu suprasti. Tai pasikartojo kelis kartus, ir nieko neliko, kaip išsiaiškinti, kas tie NSO. 

Pats paaiškinimas mane pribloškė. Tai yra tos tulpos, pagal budistų aiškinimą, jos egzistuoja kaip savarankiškos minties programos, atsirandančios tarp žmonių, ar pasiųstos žmonėms iš didesnio srauto, galbūt netgi iš Okeano, Dievo. Iš pat pradžių jos atrodo didelės, bet po to suskyla į dalis, ir kiekviena dalis neša visą pirminę informaciją, kuri buvo didžiajame kamuolyje (kaip holografinėje gardelėje ar matricoje). Šios dalelės suranda „taikinius“ (mačiau daugybę žmonių, kurie laukia jų) ir atneša jiems žinias.

Tulpa — mąstanti mintis, jos galima klausti ir ji atsakys. Aš šitą paaiškinimą gavau tik paklausęs, ir man ji pademonstravo, kaip vyksta informacijos mainai tarp žmonių. Po šio sapno-vizijos aš daugiau nė karto su NSO nesusidūriau. Matyt, yra įdomesnių dalykų... ;)