Jei apžvelgsime visą savo gyvenimo istoriją, mes galime pastebėti, jog skraidymai vyksta įvairiausiais būdais: tai gali būti „skraidantis kilimas“, kaip senais arabų magijos laikais, tai gali būti skridimas lėktuvu, tai gali būti ir važiavimas mašina, ar netgi kritimas į zuikių urvą, kaip Lewis Carrollo pasakoje „Alisa stebuklų šalyje“. Priemonę mes pasirenkame patys. Bet jei priemonė yra, reiškia, mūsų mąstymas nėra atsikratęs prisirišimo prie daiktinių, žemiškų dalykų arba mumyse slypi baimė judėti neapsaugotam. Mums turi būti uždėtos kažkokios sienos aplinkui, kad pasijustumėm saugūs. Iš nesąmoningų sapnų mes galime atrasti, kad per daug sapnuojame savo artimuosius, būdami kažkokiame name, tarytum tai užtikrintų saugumą, ir bijome išeiti už ribų. Kai kas susikuria netgi tvirtoves aplink save, kad niekas nepatektų, sukuria kaukes, bet kyla klausimas: o kam to reikia, argi mes nelaisvi, ir mums reikia tų sienų?
Pamenat Jokūbo kopėčias, apie kurias šnekama Biblijoje? Lipimas į dangų. Bet nėra tų kopėčių, tai tik judėjimo simbolis. Kai buvau vaikas, aš labai dažnai lakstydavau sapnuose per kopėčias, po to tas vaizdinys pasikeitė kitu. Visada tą judėjimą vesdavo baimė, baimė prieš nežinomybę. O iš tikrųjų - tas pagrindas, ta priemonė yra ne kas kitas, kaip nesupratimas, kaip mūsų sąmonė sugeba judėti. Kodėl tai turi vykti laike, kodėl mes skrendame greitai, bet vis tiek užima laiko?
Su skraidymais aš susidūriau žymiai anksčiau, nei ėmiau suprasti, ko man reikia. Tai buvo vienas iš tų kertinių atskaitos taškų, kurie privertė mane susimąstyti apie save ir sapnų prigimtį. Pamenu einu gatve, po to atsiranda noras pakilti, pakylu, o žmonės žemai manęs nemato, nes susirūpinę savo būtimi žemai. Stebiu visus, kaip paukštis, o kilimas aukštyn ir aukštyn priveda prie baimės, nes tenai tuščia. Imu leistis žemyn. Į ten, kur man skirta būti.
OBE leido susigrąžinti skridimus atgal. Tai davė apmąstymo, kad žmonės praranda šį sugebėjimą, nes apsiriboja save rėmais, mentaliniais rėmais. Minties polėkis arba judantis žvilgsnis - sapnuose būten jis lydi mus. O visa aplinka, kaip mes tai darome - nesvarbu. Pamenu, atsibundu sapne, suprantu, jog miegu, ir nenoriu nieko daryti jame, nes žinau, kad sapnas - tai iliuzija. Atsigulu ant asfalto ir užsimerkiu - „nieko nedarysiu, tik lauksiu“, pasakau pats sau, užsimerkiu ir laukiu. Ateina vėjas, kuris paima mane ir nuneša kitur. Atsiduriu kitur, ne ten kur aš norėjau, bet ten, ką man reikia matyti. Dėl savęs, dėl kitų.
Taip atsirado supratimas, kad pasaulis - tai tik vienas iš tų, kuriuose mes esame. Yra daugiau kitų, yra tų pasaulių, kuriuose viskas kitaip, nei čia. Kur tave mato, kur tave sutinka kaip draugą. Ir tikslas vienas - visi mes norime būti geresniais, pasiruošę padėti vienas kitam. Prie ko tai privedė, turbūt daug kam smalsu, bet apie tai šiek tiek vėliau... Žinau tik vieną: bendravimas su draugais tenai keičia mus čia, kaip ir bendravimas su draugais čia keičia mus tenai. O kas yra čia ir tenai, ir kaip viskas susiję? Mums trūksta supratimo, kaip visas pasaulis sudarytas, ko mums reikia tikėtis ir kuo tikėti. Stebuklai įvyksta tada, kai mes jų nelaukiame, o tie, kurie laukia - tie turi šansą sutikti tokius žmones netgi šiame gyvenime. Tais momentais įvyksta kūrimas, Jėgos susijungimas, kuris padaro gilų poveikį visiems, netgi patiems stipriausiems. Svarbiausia, išlikti ant kojų.
Pabaigai pateiksiu palyginimą: drugeliai skrenda į šviesą, nes tokia jų prigimtis; priskridę arčiau, kai kurie patenka į žvakės liepsną ir nudega sparnus; išlieka tie, kurie žino, kaip skraidyti ir kaip jų šokis apie šviesą įsipaišo į tai, kas vyksta aplinkui. Nes svarbiausia ne pati šviesa, o šokis. Pakol mes įsikibę tik į pačius save, mes turime galimybę patirti jėgą, pasijusti stipriais, kada mums nereikalingos nei sienos, nei apsauga. Ir ne kiekvienas gali nešti tą jėgą, kai kurie pasijaučia unikalūs, galingi, stovintys aukščiau kitų, ir tik nedaug trūksta, kad imtum ir nukristum į ugnį.
Kitą kartą daugiau apie tuos kitus pasaulius, ir kaip jie mus keičia, su kuo galime susidurti...
2 komentarai:
Kiek atsimenu savo sapnus, tai vieną kartą buvo pavykę atsidurti savo senelių namuose ir galėjau vaikščioti po kambarius, žiūrėti ką žmonės veikia ir t.t. Nežinau ar tai buvo OBE ar tiesiog LD, bet tikrai stiprus ir įsimintinas pojūtis. Dar esu sapne truputį skraidęs, na tiksliau pašokęs į orą ir sklendęs virš žemės keletą metrų. Gal būtų pavykę ir aukščiau pakilti, bet turbūt bijojau arba tiesiog nepagalvojau, kad įmanoma :) Šiaip įdomūs visi šitie dalykai ir paskutiniu metu atrodo vėl kažkas nori, kad juos pabandyčiau.. Žiūrėsiu kas iš to išeis :)
Džiūgu girdėti :). O LD ir OBE išskirtinumas yra tame, kad sapno metu suvoki, jog sapnuoji. Kiekvienas OBE baigiasi LD; skirtumas tik tame, kad perėjimas vyksta per sąmoningą kūno atsijungimą. Tuo tarpu LD - kai sąmonė atsibusta jau būnant sapne. Jei nori išbandyti savo jėgas, tiesiog pabandyk pažiūrėti į savo delnus sapne. Žiūrint į delnus, aktyvuojasi didelė dalis smegenų žievės, kaip tame homunkulų paveikslėlyje pirmame straipsnyje apie stebėtoją.
Rašyti komentarą