Netgi toli pažengę žmonės praktikuoja vieną ar kitą pratimą. Budistai vadina šią būseną „ramiu tvirtumu“, arba žinė, bei pabrėžia tos būsenos svarbumą.
Vieną pratimą jau minėjau: įsivaizduojame, kad ant galvos padėtas daiktas. Yra dar keli pratimai. Pateiksiu juos iš Tibeto sapno ir miego jogos knygos.
- Prievartinis tvirtumas. Koncentruojamasi į objektą ir laikomas tvirtas žvilgsnis, visiškai nemirksint ir neryjant seilių, atsipalaidavus, bet akis atmerkus nei per plačiai, nei per mažai. Žiūrima į objektą tiesiai, kvėpuojant ramiai. Gali tekėti ašaros, bet reikia vis tiek nejudėti. Daiktas gali būti bet koks, ypač toks, kuris duoda įkvėpimo, bet visada tas pats. Tibeto budistai naudoja raidę „A“ penkiuose koncentriniuose skrituliuose:
Į šį ženklą žiūrima iš apie 45-50 cm atstumo. Ilginant pratimo laiką ar po tam tikro praktikos laiko atsiranda keisti kūno pojūčiai ir įvairūs vizualiniai efektai. Protas gali imti elgtis irgi keistai. Bet tai normalu. Jei nėra objekto po ranka, galima įsivaizduoti šviesos kamuolį ant kaktos, ir jame patalpinti dėmesį. Pratimo metu nefantazuoti, negalvoti apie praeitį ar ateitį, neatitraukti dėmesio į garsus, fizinius jutimus, tiesiog žiūrėti stabiliai ir tvirtai. Iš pradžių kvėpuoti lengvai, vėliau dar lengviau, iki kol kvėpavimo jutimas išnyksta. Nesnausti, neįeiti į transą ir negalvoti apie daiktą, tiesiog jausti jį esant dabartyje. Kai dėmesys atitrūksta, grąžinti jį atgal. Galima daryti pertraukas, bet pertraukų metu nemąstyti, o likti susikaupus (kartoti ką nors, jausti savo kūną, emocijas ir pan.) - Natūralus tvirtumas. Kai su pirma stadija praėjome, kai galime stabiliai ir ramiai išlaikyti dėmesį į objektą, netgi pajaučiame tylą, ir daugiau nereikalinga prievarta, galima atsikratyti daikto ir koncentruotis tiesiog į erdvę priešais. Galima žiūrėti į dangų ar laikyti žvilgsnį tarp savęs ir sienos. Leisti protui ištirpti erdvėje, pasklisti po jį, koncentruojant protą į viską aplinkui. Tai vadinama proto „sujungimu su erdve“.
- Aukščiausias tvirtumas. Galva tiesiog pasidaro šviesi, nereikalinga jokia prievarta, ir jaučiamas lengvumas, ramybė. Mintys atsiranda ir tuojau pat nunyksta.
Pagrindininės kliūtys yra: blaškymasis, kai mintys šokinėja ir negalima susikoncentruoti; mieguistumas, suglebimas. Protas neturi būti pasyvus, besiblaškantis ir silpnas. Reikia išmokti būti ir ramiam ir tvirtam, pasiekiant maksimalią jėgą.
Koncentracija leidžia pilnai valdyti savo sąmonę ne tik gyvenime, bet ir sapnuose, dėl to sapnai tampa vis labiau sąmoningesni.
1 komentaras:
Žiūriu kad esi dar neįrašęs mano naujų komentarų o gal jau ir neirašysi. Tiek to. Bandau kalbėtis. Kaip sakiau žmogaus gyvenimas tėra smėlio lakrodis. Bent jeu mano gyvenimas toks yra. Ir kolkas čia yra man gyvenimas, bet kai visas smėlis visos žinios subyrės būtent tik anapus aš čia išnyksiu, t.y. vienokiu ar kitokiu būdu mirsiu ir atsibusiu visai kitur tai yra pas save ten sutekėjusią ir subyrėjusią. Kaip smėlio lakrodis. Ar tik gali įsivaizduoti. Aš tai galiu, nes be galo daug esu masčiusi ir jeu pakankamai visko daug išgyvenusi kad tas reikalas man tiesiog aiškus darosi ir atrodo.Nesvarbu kokio laku ir kur, tiesiog ten kur yra tekama. O skausmas tėra laikas. Kai pajuntame skausmą galime nukeliauti į ateitį. Ir daug daug metų į priekį savo protu galime nukeliauti, o paskui kai liga ar skausmas baigiasi vėl parkeliaujame į savo protą, bet kartais šį tą iš anapus to kito ateities laiko pririmename. Nebūtinai apie save pačius. Tai gali būti apie bet ką. O mirimo atveju tiesiog galutinai būtent sutekame pas vieną asmenį ten iš anapus tiesiog save paičą?save patį. Ir ten gyvenimas yra kur kas tikresnis nes ten visi gabumai ir taip jau tekėjo ir tekėjo ir gyvenimas būtent ten anapus ruošėsi o ne čia... čia imkime ir tėvas maišo ir t.t. todėl sistema pati pasirinko kur tekėti kur yra daugiau gyvenimo galimybių, kur nemaišo ten ir teka. Ar viskas aišku?
Rašyti komentarą