Apturėjau aš savo bloge moteriškę, kuri papostino apie 75-ias savo mintis. Aš, žinoma, nepraleidau jų, nes tai būtų tiesiog mišios. Mintys gana painios, nenuoseklios, bet jei žmogus turi problemų, norisi ir padėti. Tačiau, aš galiu pasakyti, kad viskas prasideda ne nuo to, kai eini paskui kažkokią idėją, kuri kartais gali išvaryti iš proto, bet klausantis savo stebėtojo. Tai niekada nebus nei tavo vyras ar žmona, tai būsi tik tu pats/pati ir Jėga, kuri siunčia ženklus.
Netgi tokiu atveju, jei niekas nepadeda, geriausias vaistas vis tik turėtų būti šis: „Kai pasaulis užsimerkia prieš tave, atsimerk pats, įsivaizduok, kad „siurbi“ pasaulį savo akimis, tarytum tai būtų kažkas naujo, kaip vaikai daro, o ne kaip žmonės, kurie prisiriša prie idėjų, kurias išgirdo ar kurios, jų galva, turėtų padėti“. Įsivaizduok, kad akys siurbia vaistą tavo sąmonei. Tereikia surasti tą tašką iš savo praeities, ir pamėginti sau praeityje pasakyti: „aš nesu praeitis, aš esu dabartis“. Taip turėtų pasąmonė paklusti sąmonei.
