Egregorai, tulpos, archetipai ir mes

Pratęsimas į komentarą, kurio atsakymą pacituosiu, kad nereikėtų ieškoti:

Idomu placiau suzinoti, kaip veikia egregoro kasdieniniame gyvenime. Turiu omeny kaip mes jam tarnaujame ir kada jis mus priima, ir kada jis atstumia. Kodel vieni gali isilieti i tam tikrus egregoro'us, o kiti yra atstumiami? Ar galima fiktyviai buti viename ar kitame egregoro'e?

Mano supratimas apie egregorus visai kitoks, nei rašoma ezoterinėje literatūroje. Tari, net ir tu, į juos žiūri kaip į išorinius, „ne tavo“ objektus :P.
Aš galiu tau tiesiog duoti tokį palyginimą, kad suprastum, kas jie tokie: žinai, kas yra šizofrenija? Tikiuosi taip, bet trumpai, tai reiškia, kad žmogaus pasąmonėje „gyvena“ kelios izoliuotos asmenybės, kurios neprisimena viena apie kitą. Tai va, egregorai - tai ta pati šizofrenija, tik su dviejais skirtumais: jie laikomi klaidingai išoriniais ir vienas apie kitą gerai prisimena. Mano aprašytasis stebėtojas yra ne kas kita, kaip egregoras, bet skirtumas tame, kad aš suprantu, kad tai įrankis, kurį aš pats sukūriau. Ir jis yra mano dalis, kurios aš niekad nevadinčiau kaip išorine.
Įsivaizduok egregorą kaip savo kitą asmenybę, kuri veikia atskirai. Energija nėra tiktai energija, ji ir gali mąstyti bei veikti autonomiškai, jei į ją įdedama daug psichinės energijos. Ir tuo momentu, kai psichinė energija ima dominuoti, tas energetinis darinys ima savaime organizuotis ir veikti tavo pasąmonę. O energiją ji naudoja juk tavo :). Egregoras susikuria dėl to, kad mūsų pasąmonė kuria kvantinę realybę. Kuo daugiau energijos įdedama, tuo labiau ta realybė tampa realesnė.
Egregorus mes atsinešame iš praeities, iš praeitų gyvenimų, iš buvusios karmos. Mūsų sąmonė „apsivelka“ vieną ar kitą „kostiumą“ ir mato tarytum to egregoro akimis. Jei tai ką pamatome, mums nepatinka, mes jį izoliuojame, o jei dar supanikuojame, tai pašeriame ją papildoma energija ir taip suteikiame atskirą gyvybę. Tačiau, reikia suprasti, kad tai mūsų praeitis, mūsų karma, ir jei sąmonė mums rodo, reiškia, tai turi prasmę. Mums reikia priimti duotybę ir pamėginti suprasti per stebėjimus. Netgi jei mes priimame tam tikrą „apvalkalą“, tai nereiškia, kad jis ne mūsų. Trumpai tariant, egregoras - tai mūsų prisiminimai, sukoncentruoti viename asmenyje.

Norom nenorom norisi palyginti su budistų tulpa, apie kurią irgi anksčiau rašiau:

O pabaigai norisi paminėti dar du dalykus: budizmo Tulpa. Šnekama apie minties sukuriamus objektus, kuriuos galima apčiuopti, paliesti. Sapnai — tai mažasis kūrimo aktas, praktikumas pradedantiesiems, o toliau einama toliau, įsiliejant į sraunesnę upę. Tas, kas sukūrė tulpą, ją gali ir sunaikinti, o kadangi fizinis pasaulis irgi yra kūrimo aktas, geras magas/budistas/(tiesiog sumanus žmogus) gali sunaikinti savo paties sukurtas iliuzijas ir taip „apgauti“ mirtį.

Kaip galima paprastai suvokti šitą procesą? Nupiešiu paveikslą mintyse: mes gimstame, pasak budistų, su tam tikra karma. Kas yra karma? Kas yra tos mūsų asmenybės viduje? Ir kas gi pagaliau yra tie egregorai ar Jungo archetipai?

Pakol mes galvosime, kad ir egregorai, ir archetipai ir mūsų karma - tai kažkas primesta mums iš šalies, tol nieko gero nesigaus. Reikia suprasti, kaip visas šitas mechanizmas dirba. Nebandysiu primesti savo supratimo, bet tiesiog išdėstysiu savo mintis, kaip viskas galėtų būti susieta tarpusavyje.

1. Kas liečia karmą, tai žinoma, jog ją mes pastoviai kuriame. Budistai pataria neprisirišti prie jos poveikio, o tiesiog žiūrėti į ją kaip į „užuominą“, ir taip karma bus pašalinta.
2. Archetipai, arba kolektyvinė atmintis, pasak Jungo, veikia mūsų pasąmonę irgi pastoviai.
3. Egregorai - kaip kolektyvinė mintis, ir tulpa - kaip dirbtinai sukurta minties forma, - abu jie verčia manyti, kad tai yra vieno ir to paties reiškinio atmainos.
4. Kvantinė smegenų realybės kūrimo savybė kužda, kad mūsų smegenys programuoja realybes tiek viduje, tiek išorėje. Kuo daugiau įdedama energijos į tam tikrą idėją, tuo didesnė tikimybė jai tapti realia, t.y. pereiti iš energetinės užuomazgos į materialų pasaulį.
   

Pamąstykime, o kas gi bendro tarp visų tų dalykų...

Jei padarytumėm prielaidą, kad kiekvienas sąmoningos būtybės ketinimas sudrumsčia „kvantinę realybės tikimybių erdvę“, viskas kaip ir taptų suprantama: ketinimas, nesvarbu kokioje formoje bebūtų (mintis - tai tik ketinimo rezultatas), sukuria realybę, kuriai egzistuoti yra 0,00001% tikimybė (skaičiai iš lubų paimti, čia tik pavyzdys).

Padarykime antrą prielaidą: kitos sąmoningos būtybės gali jausti tas tikimybines realybes, ir joms duota laisvė prisijungti prie jų. Tai yra, maitinti tą realybę, pakol ją palaikanti energija neišsisems... Ir taip iš tų 0,00001% padaryti visus 100%. Toks padaras kaip žmogus išsiskiria unikalia savybe: sugeba nukreipti ketinimus norima kryptimi, nesvarbu, ar tai prieštarauja vidui ar ne (pvz., celibatas, badavimas ir pan.). Mes tikime, labai tikime kitais, nes norime mokytis ir patys kurti. Šita savybė yra ne kas kita, kaip struktūrizuojanti, mąstanti energija, kuri neša savyje kūrybinę galią. Dėl to žmogus sugeba keisti realybę žymiai greičiau nei gyvūnai.

Vis dėlto, visa šita energija nėra šiaip sau energija, ji save struktūrizuojanti, t.y. susijungia kaip tie gyvsidabrio lašeliai, išbarstyti ant žemės, ir sustiprina įeinančius energijos srautus. Įsivaizduokime kamuolį energijos, su kuriuo siūlais mes susikabinę. Aš maitinu, tu maitini, ir kitas maitina. Ir tas stiprėjantis kamuolys, savo grįžtamu ryšiu, daro mums atgalinį poveikį. Tai yra, jei aš turiu vieną idėją, ir ji patinka kitam, mes susijungiame bendram tikslui, mes kuriame naują realybę kiekvienas atskirai, tačiau įsipareigoję patirti būsimos realybės poveikį sau pačiam iš to bendro katilo.

O dabar įsivaizduokime, kad kažkas įvyko gyvenime, ir mes pamiršome tą idėją, į kurią dėjome savo energiją. Kas tuo metu vyksta? Mes tiesiog nebemaitiname to kamuolio, tačiau, prisiminkime, kad tas kamuolys yra visiems prieinamas, jis egzistuoja visur, kaip tikimybė išvysti pasaulį, ta energija gali surasti kitą žmogų, kuriam mūsų pirminė idėja patiks. Kaip tas kamuolys suranda panašius? Nežinau, galbūt kaip tie gyvsidabrio lašeliai, pritraukia... ir įsilieja į mūsų sąmonę iš išorės. Bet klausimas kas yra išorė, jei idėjos susilieja skirtingiems žmonėms egzistuojant skirtingose vietose? Mes juk pastoviai gyvename, bent jau mūsų pasąmonė, toje zonoje, kuri yra ir už laiko, ir už erdvės. Neveltui budistai kalba apie kolektyvinę karmą, apie kultūrų karmą. Tai tiesiog susijungimas į bendrą katilą.

O kokios iš to ligos atsiranda? Viena iš jų - šizofrenija, kai žmogaus sąmonė susilieja su dviejais izoliuotais kamuoliais. Apjungti skirtingas kategorijas gali tik stiprūs žmonės, tad tai suprantama.
Kita liga - kad mes prikuriame krūvą kamuolių, kurie plaukioja aplinkui, ir mes juos užmirštame. Kažkas jį pasigauna, „pamaitina“ vienaip ar kitaip, ir mums grįžta atgal, kaip „atsakymas“ į mūsų pirminę idėją. Kai kas gali klysti, kai kas gali labai išvystyti pirminę idėją, bet nėra garantijos, teigiamai ar neigiamai sugrįš atgal. Dėl to budistai ir siūlo atsikratyti to nesąmoningo karmos kūrimo, t.y. neįsisąmoninto prisirišimo prie sukurtų kamuolių. Vertingas tik sąmoningas kūrimas, arba stebėjimas iš viršaus...