Pasiūlymas

Gal kas iš skaitytojų ir sekėjų norite prisidėti prie blogo vystymo? Talpinti savo mintis vienoje vietoje? Būtų įdomi alternatyva blogui+forumui, kas yra mano svajonė, gal kažkaip diskusijos labiau užvirtų? Google blogger'is juk leidžia turėti kelis blogo administratorius. Ir man pačiam kartais nelabai yra laiko ieškoti nuorodų ir paveikslėlių. Dabar gaunasi tik sausas tekstas, žinoma, „SnapShots“ šiek tiek pagyvina bendrą vaizdą ;) Aišku, aš priekabus prie lietuvių kalbos, bet manau, kad kokybė - ne problema, jei susirenka gera komanda.

Remiantis statistika, mano blogas labai populiarus pagal raktažodžius „seksas“ ir „seksas su gyvūnais“. Mane tai juokina labai, nors mažai čia juoko - hormonai yra pagrindinis variklis, kiekviename žmoguje galima surasti DNR, panašią į tam tikro protėvio. Kaip tai veikia sąmonę ir pasąmonę - niekas nežino, bet esu tikras, kad stebėtojas sugeba skaityti tai, kas ten užrašyta. Ir duoti mums žinią, ką mums teks patirti.

Keistas sapnas

Jau kuris laikas, kartas nuo karto, susapnuoju kad telepatiškai bendrauju su vienu žmogumi. Rodos, aš pažįstu jį, bet nežinau nei vardo, nei kitų detalių. Keistas toks jausmas atsibudus, tarytum visą kūną kažkas kaip plastiliną suminkytų ir galva visa įsielektrinusi.

Norėčiau žinoti...

Ateities matymas

Nė velnio nepratęsiu aš ankstesnės temos, galbūt vėliau, bet šiandien man kilo noras parašyti apie ateities matymus, kurie pasireiškia kartas nuo karto. Tiesa pasakius, kaip tai pasiekiama, sunku pasakyti, neturiu receptų, bet noriu paminėti kelias aplinkybes, kurioms susiklosčius, tai įmanoma pasiekti.

Esminis dalykas „matyme“ yra pats stebėtojas. Tai yra jausmas, kad esi kartu tu, ir kartu ne tu. Tas, kas mumyse lieka tik įvykių stebėtojas. Jis atsiranda ne tada, kai mes stebime tik save, bet kai mums rūpi aplinka. Viena iš tokių aplinkų ir yra sapnai, kita - mūsų kasdienis gyvenimas. Tik mūsų valia pasako, į ką mes „investuojame“ dėmesį. Ta prasme, kur mes nukreipiame energiją, kokią užduotį mes duodame savo pasąmonei atlikti. Tačiau, nesvarbu kiek mes dėsime pastangų į „matymą“, jei aplinka mus atmeta, mes nieko nematysime. Reikia praktiškai visko atsisakyti, visų savo prisirišimų veikti, elgtis būtent kaip realiame gyvenime. Tarkime sapne, kurį mes sąmoningai matome, atsiranda veikėjas, su kuriuo mes elgiamės realiame gyvenime vienaip ar kitaip, ir tai mus įtraukia, elgtis taip, kaip visada. Sulaužyti šitą elgseną galima tik vienu būdu - elgtis kitaip, nei realiame gyvenime. Vienas iš jų yra skraidymas, nes eiliniai žmonės kol kas neskraido. Reikia imti ir būti stebėtoju. Viską ką mes matome - tai tik vaizdai, o mes - tas ištroškęs šaltinis, kuris nenori sąveikauti, o tik stebėti.

Pačiame šamanizme labai paplitusi nuostata surasti savo atitikmenį kitose gyvybės formose. Tapti varna, jaguaru ar dar kokiu gyvūnu. Rytuose paplitęs mokymas kaip „nuleisti“ dievą į save, ir jam leisti veikti per save. Ir vienu ir kitu atveju, einama prie to paties - atsisakymo, kas tu esi, visų stereotipų atsisakymu. Tai tiesiog pasidavimas impulsui, kuris yra viduje. Bet iš esmės, tas impulsas eina iš mūsų pačių, iš pasąmonės. Iš stebėtojo. Čia beveik tas pats, apie ką aš pasakojau anksčiau, kai kartoji formulę „Viskas yra iliuzija, viskas netikra“. Iš principo, ta formulė reikalinga kad užmuštume prisirišimą prie savo paties sukurto vaizdo, kad įgautumėm „sparnus“. Skirtumas tik tas, lyginant su kitomis praktikomis, kad stebėtojas tuo metu išlieka. Niekam neatsiduodi, ir savęs neprarandi. Tačiau, sunkumų sutikti reikės daugiau. Kaip mes elgiamės, kaip mes reaguojame į situacijas. Visiškas atsidavimas savo „kitam“ gali privesti tik prie religijos ar ekstazės, tačiau tai liks tiesiog supratimas, kad kažkas atėjo iš „aukščiau“, o ne kad visa tai mes padarėme patys.

Kuo mane erzina visokie ekstrasensai, kad dauguma iš jų ar tai sako naudojantys pašalines jėgas, ar tai nesupranta tikrosios priežasties iš kur tai eina. Visos tos pašalinės jėgos - ne kas kita, kaip taip vadinamo „egregoro“ sukūrimas, į kurį mes perpumpuojam energiją (graikiškai, beje, irgi verčiama kaip stebėtojas). O po to su juo sąveikaujam. Nematoma paprasto dalyko - tą išorinį dievą, egregorą mes susikūrėme patys. TAIP, patys. Ir net nemėginama atrasti savyje to, kas jį sukūrė. Jei suprasime, kad ne kiekvienam pavyksta pajungti stebėtoją viduje, tai darosi aišku: jis tampa mums kaip „išorinis“, kuris kartas nuo karto „nusileidžia iš padebesių“, kad parodytų stebuklus.

O kas liečia seksą (vis tik paminėjau šį kartą), tai seksas yra ta veikla, kurioje stebėtojas gali daugiausia, kada atsiduodama tik jutimams ir atsisakymu nuo savęs, nes reikia „įeiti“ į asmenį, su kuriuo esi kartu, tam kad nenuviltumėm, tam kad neleistumėm jokių kreivų minčių. Tai pasiekiama tik per savęs atsisakymą, ir ko gero, čia šamanai labiausiai priartėję: tereikia parodyti savyje tūnantį gyvūną, kuris nieko bendro neturi su tuo, kuo mes įsivaizduojame esą.

Visiškas atsidavimas ir nežinojimas ką daryti - ne sprendimas. Turi išaugti sparnai, turi sklandyti virš akto, atiduoti save stebėtojui. Tai sakrališka, bet kartu tai pasidalijimas su artimu žmogumi, kas esi iš tikrųjų. Tik tokiu atveju seksas virsta magija, tik tada stebėtojas parodo daugiau, nei mes patys sugebame per askezę ar savęs muštravimą.

Ir kaip tai paišosi su ateities matymu? Tai kad, jei atsiranda stebėtojas, ir jei mums rūpi aplinka, mes palaipsniui norime sąveikauti, ne tik stebėti, tačiau nereikia pasiduoti šitai pagundai, nes tai mūsų ego. Žinoma, mes galime priversti stebėtoją atlikti ateities matymą, bet su sąlyga, jei mes eisime pasroviui, ten kur jis veda. Jei kas mąsto apie nuotykius astralinėje kelionėje, apie kažkokį asmeninį tikslą, tada net ir neverta mėginti. Tokiu atveju reikia laukti signalo iš stebėtojo, kada jis ims ir nuves, tada, kai pasiruošę užmiršti save.

Vudu, arba kvantinės smegenų savybės

Na, kaip žadėjau, pratęsiu savo mintis. Nežinau, kaip seksis atsakyti į abejus būties klausimus, seksą ir ateities matymą, bet pradedam. Tuo labiau, kad pabandysiu sugriauti stereotipus, kurių apstu aplinkui, ir tai trukdo išlaisvinti „stebėtoją“.

Tikiuosi, VSajanas neužpyks, jei aš remsiuosi jo patirtim. Tai tiesiog leidžia pažvelgti į įvairovę iš kitų pozicijų. O kas privedė prie šito rašinio, tai neseniai parodyta laida apie mergaitę, kuri nusižudė. Laidoje su Rūta, kurioje ji neišlaikė ir apsiverkė. Klausimai, kuriuos mes keliame sau, pastoviai mirga aplinkui, tik susieti įvykius galima tik jei žiūrėsim plačiau. Viskas susiję, ir netgi ta laida susijusi su mano rašiniu, ir koks to tikslas - tai ne mums suprasti. Tiesiog mėginu išsakyti ką supratau.

Taigi, pradedam. Tai bus tiesiog nuostatos, kurių šiuo metu laikausi, bet kurios nieko nereiškia. Pavadinkim tai hipoteze, sekančia iš stebėjimų.

Man dažnai kildavo klausimas, kodėl vieni sapnuoja savo artimuosius, o kiti - supranta tas „vizijas“ kitaip. Paimkim eilinį žmogų. Jis mąsto, kad sapnai ir tai ką mes juose matome - tai gali būti susiję su asmenimis, kuriuos mes tariamai matome. Tačiau, tai neatsako į klausimą, kodėl sapnuose kai kuriems žmonėms artimų žmonių veidai virsta būtybėmis iš filmų, ir atvirkščiai. Kai kurie net neįsivaizduoja, kad sapnuose tai gali būti. Esminis dalykas vizijose yra asociatyvus mąstymas, arba nesusijusių dalykų sujungimas į visumą. Pavydžiui, kaip susijusi mirtis su seksu, kaip susijęs ateities matymas su būsimo gyvenimo gerove ar kokį vaidmenį seksas vaidina paranormalių reiškinių supratime.

Jei suprasime idėją, kad siekiantieji supratimo apie sąryšius tarp įvykių, neturi jokių ribų, tada bus viskas aišku.

Taigi, kas yra mūsų vaizduotė? Smegenų savybė atvaizduoti mintis vaizdais ar kažkas daugiau? Eiliniam žmogui gal tai atrodo įdomia savybe, bet ar iš tikro taip yra? Iš fizikos žinome, kad kiekviena dalelė egzistuoja keliose vietose vienu metu. Kiekviename erdvės taške galime aptikti informaciją apie dalelę, kuri yra kitur. O kodėl smegenys negali „skaityti“ tos informacijos, juk fizikos dėsniai ir mums taikomi. Ekstrasensai dažnai nesupranta kuo jie naudojasi, kadangi jiems svarbus tikslas, o ne prigimtis to reiškinio. Esu ne kartą susidūręs su pasakojimais ir kitų patirtimi, ir mokymais tarp kitko, kaip viskas veikia. Ekstrasensai pirmiausiai įsivaizduoja, o po to veikia. Įsivaizduoja save perveriantys aplinką ir įeinantys į ją. Susilieja su aplinka. Kas ir yra „joga“, arba susijungimas, susiliejimas. Bet susijungimo negali būti be objekto! Jį reikia įsivaizduoti. Tada natūraliai kyla klausimas, o ką su tuo turi bendro objekto įsivaizdavimas? Norim nenorim prieinam prie išvados, kad žmogaus smegenys sukuria objekto „kopiją“ mintyse, su kuria po to mūsų smegenys ir operuoja. Bet ar ekstrasensai tik nuskaito informaciją iš tos kopijos ar ir gali daryti tai kopijai poveikį? Juk elektronas būdamas keliose vietose reaguoja į „stebėtoją“ arba mokslininką, kuris tiria jį. Visiems tas žinoma, bet kažkodėl niekas apie tai nešneka. Tačiau iš ekstrasensų patirties yra žinoma, kad egzistuoja nuotolinis poveikis, vien tik įsivaizdavus, prisiminus subjektą. Kiek dar reikės laiko pudrinti smegenis, kad galvojant apie artimą žmogų, sukyla mums jausmai (ta prasme, ima dirbti vegetacinė nervų sistema), ir mūsų smegenys ima elgtis labai įdomiai. Tiesiog reikia stebėti tai ir susieti ir kiekvienas iš mūsų taptų tuo ekstrasensu. Bet mes įpratę žiūrėti į tuos įvykius kaip į paprastas emocijas, o ne kaip į „susijungimą“ su įsivazduojamu subjektu. Taip, tai yra telepatija, tai yra ekstrasensorika, bet pakol mes nesuprasime, jog kiekvienas įsivaizduojamas mūsų objektas - tai energijos privyliojimas į tašką šalia mūsų, perkeliant visas to objekto savybes bei manipuliavimas to objekto savybėmis. Ką mūsų smegenys ir daro. Veikia pastoviai nuotoliniu būdu, veikia kitus, veikia save ir t.t. Ir kas svarbiausia, mes pastoviai naudojame to „paveikslo“ palaikymui, t.y. pastoviai naudojame energiją kopijos laikymui mintyse. Ar ne aišku darosi, kad visą ateitį mes kuriame patys, tiesiog per savo vaizduotę, nes mes maitiname kopijas savo minties energija?

Ar iš to aišku, kas trukdo matyti ateitį? Vienintelis dalykas - prisirišimas prie daiktų, jų pastovus vizualizavimas dieną ir naktį, ir tai užgožia tikrą vaizdą arba nepalieka jokios kitokios laisvės veikimui.

Pratęsiu vėliau... Iki sekso dar nepriėjau, nors tarp eilučių galima įskaityti :D