Na, gal baikim?

Apturėjau aš savo bloge moteriškę, kuri papostino apie 75-ias savo mintis. Aš, žinoma, nepraleidau jų, nes tai būtų tiesiog mišios. Mintys gana painios, nenuoseklios, bet jei žmogus turi problemų, norisi ir padėti. Tačiau, aš galiu pasakyti, kad viskas prasideda ne nuo to, kai eini paskui kažkokią idėją, kuri kartais gali išvaryti iš proto, bet klausantis savo stebėtojo. Tai niekada nebus nei tavo vyras ar žmona, tai būsi tik tu pats/pati ir Jėga, kuri siunčia ženklus.

Netgi tokiu atveju, jei niekas nepadeda, geriausias vaistas vis tik turėtų būti šis: „Kai pasaulis užsimerkia prieš tave, atsimerk pats, įsivaizduok, kad „siurbi“ pasaulį savo akimis, tarytum tai būtų kažkas naujo, kaip vaikai daro, o ne kaip žmonės, kurie prisiriša prie idėjų, kurias išgirdo ar kurios, jų galva, turėtų padėti“. Įsivaizduok, kad akys siurbia vaistą tavo sąmonei. Tereikia surasti tą tašką iš savo praeities, ir pamėginti sau praeityje pasakyti: „aš nesu praeitis, aš esu dabartis“. Taip turėtų pasąmonė paklusti sąmonei.

Įdomu...

Žiūriu laidą apie religijos ir mokslo susijungimą per History HD kanalą. Tikrai geros idėjos, žaviuosiu tuo kanalu, nes pateikiama labai išsamiai ir leidžia pažvelgti į viską kitomis akimis. Nežinojau apie filmą „Angels & Demons“, sužinojau, reikės pažiūrėti. Idėjos gana artimos ir duos trupučiuką peno ;)

Egregorai, tulpos, archetipai ir mes

Pratęsimas į komentarą, kurio atsakymą pacituosiu, kad nereikėtų ieškoti:

Idomu placiau suzinoti, kaip veikia egregoro kasdieniniame gyvenime. Turiu omeny kaip mes jam tarnaujame ir kada jis mus priima, ir kada jis atstumia. Kodel vieni gali isilieti i tam tikrus egregoro'us, o kiti yra atstumiami? Ar galima fiktyviai buti viename ar kitame egregoro'e?

Mano supratimas apie egregorus visai kitoks, nei rašoma ezoterinėje literatūroje. Tari, net ir tu, į juos žiūri kaip į išorinius, „ne tavo“ objektus :P.
Aš galiu tau tiesiog duoti tokį palyginimą, kad suprastum, kas jie tokie: žinai, kas yra šizofrenija? Tikiuosi taip, bet trumpai, tai reiškia, kad žmogaus pasąmonėje „gyvena“ kelios izoliuotos asmenybės, kurios neprisimena viena apie kitą. Tai va, egregorai - tai ta pati šizofrenija, tik su dviejais skirtumais: jie laikomi klaidingai išoriniais ir vienas apie kitą gerai prisimena. Mano aprašytasis stebėtojas yra ne kas kita, kaip egregoras, bet skirtumas tame, kad aš suprantu, kad tai įrankis, kurį aš pats sukūriau. Ir jis yra mano dalis, kurios aš niekad nevadinčiau kaip išorine.
Įsivaizduok egregorą kaip savo kitą asmenybę, kuri veikia atskirai. Energija nėra tiktai energija, ji ir gali mąstyti bei veikti autonomiškai, jei į ją įdedama daug psichinės energijos. Ir tuo momentu, kai psichinė energija ima dominuoti, tas energetinis darinys ima savaime organizuotis ir veikti tavo pasąmonę. O energiją ji naudoja juk tavo :). Egregoras susikuria dėl to, kad mūsų pasąmonė kuria kvantinę realybę. Kuo daugiau energijos įdedama, tuo labiau ta realybė tampa realesnė.
Egregorus mes atsinešame iš praeities, iš praeitų gyvenimų, iš buvusios karmos. Mūsų sąmonė „apsivelka“ vieną ar kitą „kostiumą“ ir mato tarytum to egregoro akimis. Jei tai ką pamatome, mums nepatinka, mes jį izoliuojame, o jei dar supanikuojame, tai pašeriame ją papildoma energija ir taip suteikiame atskirą gyvybę. Tačiau, reikia suprasti, kad tai mūsų praeitis, mūsų karma, ir jei sąmonė mums rodo, reiškia, tai turi prasmę. Mums reikia priimti duotybę ir pamėginti suprasti per stebėjimus. Netgi jei mes priimame tam tikrą „apvalkalą“, tai nereiškia, kad jis ne mūsų. Trumpai tariant, egregoras - tai mūsų prisiminimai, sukoncentruoti viename asmenyje.

Norom nenorom norisi palyginti su budistų tulpa, apie kurią irgi anksčiau rašiau:

O pabaigai norisi paminėti dar du dalykus: budizmo Tulpa. Šnekama apie minties sukuriamus objektus, kuriuos galima apčiuopti, paliesti. Sapnai — tai mažasis kūrimo aktas, praktikumas pradedantiesiems, o toliau einama toliau, įsiliejant į sraunesnę upę. Tas, kas sukūrė tulpą, ją gali ir sunaikinti, o kadangi fizinis pasaulis irgi yra kūrimo aktas, geras magas/budistas/(tiesiog sumanus žmogus) gali sunaikinti savo paties sukurtas iliuzijas ir taip „apgauti“ mirtį.

Kaip galima paprastai suvokti šitą procesą? Nupiešiu paveikslą mintyse: mes gimstame, pasak budistų, su tam tikra karma. Kas yra karma? Kas yra tos mūsų asmenybės viduje? Ir kas gi pagaliau yra tie egregorai ar Jungo archetipai?

Pakol mes galvosime, kad ir egregorai, ir archetipai ir mūsų karma - tai kažkas primesta mums iš šalies, tol nieko gero nesigaus. Reikia suprasti, kaip visas šitas mechanizmas dirba. Nebandysiu primesti savo supratimo, bet tiesiog išdėstysiu savo mintis, kaip viskas galėtų būti susieta tarpusavyje.

1. Kas liečia karmą, tai žinoma, jog ją mes pastoviai kuriame. Budistai pataria neprisirišti prie jos poveikio, o tiesiog žiūrėti į ją kaip į „užuominą“, ir taip karma bus pašalinta.
2. Archetipai, arba kolektyvinė atmintis, pasak Jungo, veikia mūsų pasąmonę irgi pastoviai.
3. Egregorai - kaip kolektyvinė mintis, ir tulpa - kaip dirbtinai sukurta minties forma, - abu jie verčia manyti, kad tai yra vieno ir to paties reiškinio atmainos.
4. Kvantinė smegenų realybės kūrimo savybė kužda, kad mūsų smegenys programuoja realybes tiek viduje, tiek išorėje. Kuo daugiau įdedama energijos į tam tikrą idėją, tuo didesnė tikimybė jai tapti realia, t.y. pereiti iš energetinės užuomazgos į materialų pasaulį.
   

Pamąstykime, o kas gi bendro tarp visų tų dalykų...

Jei padarytumėm prielaidą, kad kiekvienas sąmoningos būtybės ketinimas sudrumsčia „kvantinę realybės tikimybių erdvę“, viskas kaip ir taptų suprantama: ketinimas, nesvarbu kokioje formoje bebūtų (mintis - tai tik ketinimo rezultatas), sukuria realybę, kuriai egzistuoti yra 0,00001% tikimybė (skaičiai iš lubų paimti, čia tik pavyzdys).

Padarykime antrą prielaidą: kitos sąmoningos būtybės gali jausti tas tikimybines realybes, ir joms duota laisvė prisijungti prie jų. Tai yra, maitinti tą realybę, pakol ją palaikanti energija neišsisems... Ir taip iš tų 0,00001% padaryti visus 100%. Toks padaras kaip žmogus išsiskiria unikalia savybe: sugeba nukreipti ketinimus norima kryptimi, nesvarbu, ar tai prieštarauja vidui ar ne (pvz., celibatas, badavimas ir pan.). Mes tikime, labai tikime kitais, nes norime mokytis ir patys kurti. Šita savybė yra ne kas kita, kaip struktūrizuojanti, mąstanti energija, kuri neša savyje kūrybinę galią. Dėl to žmogus sugeba keisti realybę žymiai greičiau nei gyvūnai.

Vis dėlto, visa šita energija nėra šiaip sau energija, ji save struktūrizuojanti, t.y. susijungia kaip tie gyvsidabrio lašeliai, išbarstyti ant žemės, ir sustiprina įeinančius energijos srautus. Įsivaizduokime kamuolį energijos, su kuriuo siūlais mes susikabinę. Aš maitinu, tu maitini, ir kitas maitina. Ir tas stiprėjantis kamuolys, savo grįžtamu ryšiu, daro mums atgalinį poveikį. Tai yra, jei aš turiu vieną idėją, ir ji patinka kitam, mes susijungiame bendram tikslui, mes kuriame naują realybę kiekvienas atskirai, tačiau įsipareigoję patirti būsimos realybės poveikį sau pačiam iš to bendro katilo.

O dabar įsivaizduokime, kad kažkas įvyko gyvenime, ir mes pamiršome tą idėją, į kurią dėjome savo energiją. Kas tuo metu vyksta? Mes tiesiog nebemaitiname to kamuolio, tačiau, prisiminkime, kad tas kamuolys yra visiems prieinamas, jis egzistuoja visur, kaip tikimybė išvysti pasaulį, ta energija gali surasti kitą žmogų, kuriam mūsų pirminė idėja patiks. Kaip tas kamuolys suranda panašius? Nežinau, galbūt kaip tie gyvsidabrio lašeliai, pritraukia... ir įsilieja į mūsų sąmonę iš išorės. Bet klausimas kas yra išorė, jei idėjos susilieja skirtingiems žmonėms egzistuojant skirtingose vietose? Mes juk pastoviai gyvename, bent jau mūsų pasąmonė, toje zonoje, kuri yra ir už laiko, ir už erdvės. Neveltui budistai kalba apie kolektyvinę karmą, apie kultūrų karmą. Tai tiesiog susijungimas į bendrą katilą.

O kokios iš to ligos atsiranda? Viena iš jų - šizofrenija, kai žmogaus sąmonė susilieja su dviejais izoliuotais kamuoliais. Apjungti skirtingas kategorijas gali tik stiprūs žmonės, tad tai suprantama.
Kita liga - kad mes prikuriame krūvą kamuolių, kurie plaukioja aplinkui, ir mes juos užmirštame. Kažkas jį pasigauna, „pamaitina“ vienaip ar kitaip, ir mums grįžta atgal, kaip „atsakymas“ į mūsų pirminę idėją. Kai kas gali klysti, kai kas gali labai išvystyti pirminę idėją, bet nėra garantijos, teigiamai ar neigiamai sugrįš atgal. Dėl to budistai ir siūlo atsikratyti to nesąmoningo karmos kūrimo, t.y. neįsisąmoninto prisirišimo prie sukurtų kamuolių. Vertingas tik sąmoningas kūrimas, arba stebėjimas iš viršaus...

Pasiūlymas

Gal kas iš skaitytojų ir sekėjų norite prisidėti prie blogo vystymo? Talpinti savo mintis vienoje vietoje? Būtų įdomi alternatyva blogui+forumui, kas yra mano svajonė, gal kažkaip diskusijos labiau užvirtų? Google blogger'is juk leidžia turėti kelis blogo administratorius. Ir man pačiam kartais nelabai yra laiko ieškoti nuorodų ir paveikslėlių. Dabar gaunasi tik sausas tekstas, žinoma, „SnapShots“ šiek tiek pagyvina bendrą vaizdą ;) Aišku, aš priekabus prie lietuvių kalbos, bet manau, kad kokybė - ne problema, jei susirenka gera komanda.

Remiantis statistika, mano blogas labai populiarus pagal raktažodžius „seksas“ ir „seksas su gyvūnais“. Mane tai juokina labai, nors mažai čia juoko - hormonai yra pagrindinis variklis, kiekviename žmoguje galima surasti DNR, panašią į tam tikro protėvio. Kaip tai veikia sąmonę ir pasąmonę - niekas nežino, bet esu tikras, kad stebėtojas sugeba skaityti tai, kas ten užrašyta. Ir duoti mums žinią, ką mums teks patirti.

Keistas sapnas

Jau kuris laikas, kartas nuo karto, susapnuoju kad telepatiškai bendrauju su vienu žmogumi. Rodos, aš pažįstu jį, bet nežinau nei vardo, nei kitų detalių. Keistas toks jausmas atsibudus, tarytum visą kūną kažkas kaip plastiliną suminkytų ir galva visa įsielektrinusi.

Norėčiau žinoti...

Ateities matymas

Nė velnio nepratęsiu aš ankstesnės temos, galbūt vėliau, bet šiandien man kilo noras parašyti apie ateities matymus, kurie pasireiškia kartas nuo karto. Tiesa pasakius, kaip tai pasiekiama, sunku pasakyti, neturiu receptų, bet noriu paminėti kelias aplinkybes, kurioms susiklosčius, tai įmanoma pasiekti.

Esminis dalykas „matyme“ yra pats stebėtojas. Tai yra jausmas, kad esi kartu tu, ir kartu ne tu. Tas, kas mumyse lieka tik įvykių stebėtojas. Jis atsiranda ne tada, kai mes stebime tik save, bet kai mums rūpi aplinka. Viena iš tokių aplinkų ir yra sapnai, kita - mūsų kasdienis gyvenimas. Tik mūsų valia pasako, į ką mes „investuojame“ dėmesį. Ta prasme, kur mes nukreipiame energiją, kokią užduotį mes duodame savo pasąmonei atlikti. Tačiau, nesvarbu kiek mes dėsime pastangų į „matymą“, jei aplinka mus atmeta, mes nieko nematysime. Reikia praktiškai visko atsisakyti, visų savo prisirišimų veikti, elgtis būtent kaip realiame gyvenime. Tarkime sapne, kurį mes sąmoningai matome, atsiranda veikėjas, su kuriuo mes elgiamės realiame gyvenime vienaip ar kitaip, ir tai mus įtraukia, elgtis taip, kaip visada. Sulaužyti šitą elgseną galima tik vienu būdu - elgtis kitaip, nei realiame gyvenime. Vienas iš jų yra skraidymas, nes eiliniai žmonės kol kas neskraido. Reikia imti ir būti stebėtoju. Viską ką mes matome - tai tik vaizdai, o mes - tas ištroškęs šaltinis, kuris nenori sąveikauti, o tik stebėti.

Pačiame šamanizme labai paplitusi nuostata surasti savo atitikmenį kitose gyvybės formose. Tapti varna, jaguaru ar dar kokiu gyvūnu. Rytuose paplitęs mokymas kaip „nuleisti“ dievą į save, ir jam leisti veikti per save. Ir vienu ir kitu atveju, einama prie to paties - atsisakymo, kas tu esi, visų stereotipų atsisakymu. Tai tiesiog pasidavimas impulsui, kuris yra viduje. Bet iš esmės, tas impulsas eina iš mūsų pačių, iš pasąmonės. Iš stebėtojo. Čia beveik tas pats, apie ką aš pasakojau anksčiau, kai kartoji formulę „Viskas yra iliuzija, viskas netikra“. Iš principo, ta formulė reikalinga kad užmuštume prisirišimą prie savo paties sukurto vaizdo, kad įgautumėm „sparnus“. Skirtumas tik tas, lyginant su kitomis praktikomis, kad stebėtojas tuo metu išlieka. Niekam neatsiduodi, ir savęs neprarandi. Tačiau, sunkumų sutikti reikės daugiau. Kaip mes elgiamės, kaip mes reaguojame į situacijas. Visiškas atsidavimas savo „kitam“ gali privesti tik prie religijos ar ekstazės, tačiau tai liks tiesiog supratimas, kad kažkas atėjo iš „aukščiau“, o ne kad visa tai mes padarėme patys.

Kuo mane erzina visokie ekstrasensai, kad dauguma iš jų ar tai sako naudojantys pašalines jėgas, ar tai nesupranta tikrosios priežasties iš kur tai eina. Visos tos pašalinės jėgos - ne kas kita, kaip taip vadinamo „egregoro“ sukūrimas, į kurį mes perpumpuojam energiją (graikiškai, beje, irgi verčiama kaip stebėtojas). O po to su juo sąveikaujam. Nematoma paprasto dalyko - tą išorinį dievą, egregorą mes susikūrėme patys. TAIP, patys. Ir net nemėginama atrasti savyje to, kas jį sukūrė. Jei suprasime, kad ne kiekvienam pavyksta pajungti stebėtoją viduje, tai darosi aišku: jis tampa mums kaip „išorinis“, kuris kartas nuo karto „nusileidžia iš padebesių“, kad parodytų stebuklus.

O kas liečia seksą (vis tik paminėjau šį kartą), tai seksas yra ta veikla, kurioje stebėtojas gali daugiausia, kada atsiduodama tik jutimams ir atsisakymu nuo savęs, nes reikia „įeiti“ į asmenį, su kuriuo esi kartu, tam kad nenuviltumėm, tam kad neleistumėm jokių kreivų minčių. Tai pasiekiama tik per savęs atsisakymą, ir ko gero, čia šamanai labiausiai priartėję: tereikia parodyti savyje tūnantį gyvūną, kuris nieko bendro neturi su tuo, kuo mes įsivaizduojame esą.

Visiškas atsidavimas ir nežinojimas ką daryti - ne sprendimas. Turi išaugti sparnai, turi sklandyti virš akto, atiduoti save stebėtojui. Tai sakrališka, bet kartu tai pasidalijimas su artimu žmogumi, kas esi iš tikrųjų. Tik tokiu atveju seksas virsta magija, tik tada stebėtojas parodo daugiau, nei mes patys sugebame per askezę ar savęs muštravimą.

Ir kaip tai paišosi su ateities matymu? Tai kad, jei atsiranda stebėtojas, ir jei mums rūpi aplinka, mes palaipsniui norime sąveikauti, ne tik stebėti, tačiau nereikia pasiduoti šitai pagundai, nes tai mūsų ego. Žinoma, mes galime priversti stebėtoją atlikti ateities matymą, bet su sąlyga, jei mes eisime pasroviui, ten kur jis veda. Jei kas mąsto apie nuotykius astralinėje kelionėje, apie kažkokį asmeninį tikslą, tada net ir neverta mėginti. Tokiu atveju reikia laukti signalo iš stebėtojo, kada jis ims ir nuves, tada, kai pasiruošę užmiršti save.

Vudu, arba kvantinės smegenų savybės

Na, kaip žadėjau, pratęsiu savo mintis. Nežinau, kaip seksis atsakyti į abejus būties klausimus, seksą ir ateities matymą, bet pradedam. Tuo labiau, kad pabandysiu sugriauti stereotipus, kurių apstu aplinkui, ir tai trukdo išlaisvinti „stebėtoją“.

Tikiuosi, VSajanas neužpyks, jei aš remsiuosi jo patirtim. Tai tiesiog leidžia pažvelgti į įvairovę iš kitų pozicijų. O kas privedė prie šito rašinio, tai neseniai parodyta laida apie mergaitę, kuri nusižudė. Laidoje su Rūta, kurioje ji neišlaikė ir apsiverkė. Klausimai, kuriuos mes keliame sau, pastoviai mirga aplinkui, tik susieti įvykius galima tik jei žiūrėsim plačiau. Viskas susiję, ir netgi ta laida susijusi su mano rašiniu, ir koks to tikslas - tai ne mums suprasti. Tiesiog mėginu išsakyti ką supratau.

Taigi, pradedam. Tai bus tiesiog nuostatos, kurių šiuo metu laikausi, bet kurios nieko nereiškia. Pavadinkim tai hipoteze, sekančia iš stebėjimų.

Man dažnai kildavo klausimas, kodėl vieni sapnuoja savo artimuosius, o kiti - supranta tas „vizijas“ kitaip. Paimkim eilinį žmogų. Jis mąsto, kad sapnai ir tai ką mes juose matome - tai gali būti susiję su asmenimis, kuriuos mes tariamai matome. Tačiau, tai neatsako į klausimą, kodėl sapnuose kai kuriems žmonėms artimų žmonių veidai virsta būtybėmis iš filmų, ir atvirkščiai. Kai kurie net neįsivaizduoja, kad sapnuose tai gali būti. Esminis dalykas vizijose yra asociatyvus mąstymas, arba nesusijusių dalykų sujungimas į visumą. Pavydžiui, kaip susijusi mirtis su seksu, kaip susijęs ateities matymas su būsimo gyvenimo gerove ar kokį vaidmenį seksas vaidina paranormalių reiškinių supratime.

Jei suprasime idėją, kad siekiantieji supratimo apie sąryšius tarp įvykių, neturi jokių ribų, tada bus viskas aišku.

Taigi, kas yra mūsų vaizduotė? Smegenų savybė atvaizduoti mintis vaizdais ar kažkas daugiau? Eiliniam žmogui gal tai atrodo įdomia savybe, bet ar iš tikro taip yra? Iš fizikos žinome, kad kiekviena dalelė egzistuoja keliose vietose vienu metu. Kiekviename erdvės taške galime aptikti informaciją apie dalelę, kuri yra kitur. O kodėl smegenys negali „skaityti“ tos informacijos, juk fizikos dėsniai ir mums taikomi. Ekstrasensai dažnai nesupranta kuo jie naudojasi, kadangi jiems svarbus tikslas, o ne prigimtis to reiškinio. Esu ne kartą susidūręs su pasakojimais ir kitų patirtimi, ir mokymais tarp kitko, kaip viskas veikia. Ekstrasensai pirmiausiai įsivaizduoja, o po to veikia. Įsivaizduoja save perveriantys aplinką ir įeinantys į ją. Susilieja su aplinka. Kas ir yra „joga“, arba susijungimas, susiliejimas. Bet susijungimo negali būti be objekto! Jį reikia įsivaizduoti. Tada natūraliai kyla klausimas, o ką su tuo turi bendro objekto įsivaizdavimas? Norim nenorim prieinam prie išvados, kad žmogaus smegenys sukuria objekto „kopiją“ mintyse, su kuria po to mūsų smegenys ir operuoja. Bet ar ekstrasensai tik nuskaito informaciją iš tos kopijos ar ir gali daryti tai kopijai poveikį? Juk elektronas būdamas keliose vietose reaguoja į „stebėtoją“ arba mokslininką, kuris tiria jį. Visiems tas žinoma, bet kažkodėl niekas apie tai nešneka. Tačiau iš ekstrasensų patirties yra žinoma, kad egzistuoja nuotolinis poveikis, vien tik įsivaizdavus, prisiminus subjektą. Kiek dar reikės laiko pudrinti smegenis, kad galvojant apie artimą žmogų, sukyla mums jausmai (ta prasme, ima dirbti vegetacinė nervų sistema), ir mūsų smegenys ima elgtis labai įdomiai. Tiesiog reikia stebėti tai ir susieti ir kiekvienas iš mūsų taptų tuo ekstrasensu. Bet mes įpratę žiūrėti į tuos įvykius kaip į paprastas emocijas, o ne kaip į „susijungimą“ su įsivazduojamu subjektu. Taip, tai yra telepatija, tai yra ekstrasensorika, bet pakol mes nesuprasime, jog kiekvienas įsivaizduojamas mūsų objektas - tai energijos privyliojimas į tašką šalia mūsų, perkeliant visas to objekto savybes bei manipuliavimas to objekto savybėmis. Ką mūsų smegenys ir daro. Veikia pastoviai nuotoliniu būdu, veikia kitus, veikia save ir t.t. Ir kas svarbiausia, mes pastoviai naudojame to „paveikslo“ palaikymui, t.y. pastoviai naudojame energiją kopijos laikymui mintyse. Ar ne aišku darosi, kad visą ateitį mes kuriame patys, tiesiog per savo vaizduotę, nes mes maitiname kopijas savo minties energija?

Ar iš to aišku, kas trukdo matyti ateitį? Vienintelis dalykas - prisirišimas prie daiktų, jų pastovus vizualizavimas dieną ir naktį, ir tai užgožia tikrą vaizdą arba nepalieka jokios kitokios laisvės veikimui.

Pratęsiu vėliau... Iki sekso dar nepriėjau, nors tarp eilučių galima įskaityti :D

Praėjusios atostogos ir šiaip mintys

Bandžiau suorganizuoti susitikimą su savo blogo draugais, bent jau su tais, su kuriais gerai pažįstamas. Ką gi, susitikome tik su VSajanu. Ir ne tik gerai praleidom laiką, bet ir artimiau susipažinome. Aišku, be laisvalaikio buvo ir ką daugiau veikti. Nežinau, rodos, laiko pritrūko, bet esu patenkintas, netgi kai kuo nustebau.

Aš pats žinau, kaip man buvo sunku savu laiku, ir abejojau savo gebėjimais, bet kaip rodo patirtis, reikalinga tik praktika, nors ir nedidelė, bet kuri vyktų tarp dviejų žmonių. Atsiranda savo žinių įtvirtinimas, ir iškyla nauji klausimai, kuriuos mes imamės spręsti. VSajanui, tikiuosi, tai suteikė įkvėpimo eiti toliau. Ir man tai buvo didelis džiaugsmas taip pat.

Taigi, atostogos buvo puikios, buvo ką parodyti ir ką pamatyti.

Kas naujesnio pas mane? Imsiuosi gyliai nagrinėti „phowa“ klausimą. Tuo labiau, kad vaikščiodami kartu su VS po knygyną susidūriau su į lietuvių kalbą išversta Sogyal Rinpoche knyga „The Tibetan Book of Living and Dying“. Pavarčiau, ir supratau, kad verta pažiūrėti :). Jei ką domina, ją galima surasti ir atsisiųsti iš „176 Experimental PDF Ebooks“ knygų rinkinio. Aš dar pats prie jos nepriėjau, bet kai prieisiu, tai įvertinsiu.

Žiūriu, bloge ateities matymo klausimas pagal svarbumą eina greta sekso :D. Na, tai suprantama, visiškai natūralu, nes kiekvienas bandantis suprasti savo paranormalius gebėjimus kažkaip tai turi suderinti su taip vadinamu „žemesniu“ pradu. Iš pradžių galbūt reikia suprasti ribą, bet jei šnekant rimtai, tai ribų nėra, ir iš čia kyla tos dvejonės, kur baigiasi moralė ir kur prasideda dvasingumas.

Išrutuliojau šiokias tokias mintis apie keliones laike ir erdvėje, nes teko paskutiniu metu aiškinti, kas yra telepatija, bendravimas per sapnus, ir kas yra karma. Parašysiu sekantį kartą, kuris tikiuosi bus už dienos ar kelių. Pabandysiu sujungti seksą su matymu, su karma ir su mano mėgiamu „stebėtoju“.

Iki kito karto :)

Bendrumas (2)

Dariau, aš skirsiu šitą rašinį tau ;), kadangi tu daugiausiai uždavei klausimų. Aš norėjau perrašyti savo prieš tai buvusį rašinį, bet po to pagalvojau, kad neverta. Tegul istorija būna. Negalima atimti iš jos kas buvo. Todėl tegul tai bus pratęsimas.

Truputį desperatiškas šis tavo rašinys atrodo. Daužai galvą į sieną?
Pastraipa apie sienų griuvimą - būtent taip psichologai apibrėžia meilę.
Kažkodėl šis straipsnis man sukelia mintį, kad tu siūlai užsiimti pagalba žmonėms, kurie neprašo pagalbos. Kur tai veda?

Skaitykime nuo pabaigos: „Kur tai veda?“. Aš šitos temos ilgai nenorėjau paliesti, nes tai būtų neatsakingas susidūrimas su tuo, kas vadinama už „ribų“. Tai turėtų atsakyti į klausimą, tiksliau, tavo supratimą, kad aš „daužau galvą į sieną“. Taip, aš daužau, bet nesakau, kad rezultatų nebūna. Esmė tame, kad visi, kurie skaito mano blog'ą, kažko ieško. Tai faktas, ir aš su tuo turiu susitaikyti. Perteikinėti viską kaip taisykles — tai ne mano tikslas, tai tik mintys, kurios kai ką užves „ant idėjos“, nes man pačiam tai ne iki galo suprantama. Aš jaučiuosi lygiai toks pats mokinys, kaip ir kiti. O pameni Ošo, kuris kalbėjo, jog reikia gyventi šia akimirka? Aš jam galiu atsakyti: tai nėra atsakingas žingsnis, nes būvimas dabar — tai tik pasyvus jutimas, kas vyksta aplinkui. Jeigu tu nejauti aktyviai, nejauti ir atsakomybės, ir tampi netikras, nes kiti abejotų. O stiprybės pasisemti galima tik iš tų, kurie eina kartu.

Kame tada slypi tas bendrumas? Nejaugi tik meilėje? O gal bendrumas (draugystė) — tai tik tarpinė vaikystės forma einant į meilę? Tai tada atsakyk į klausimą, kodėl vedusi pora ieško draugų ir draugių, ir galiausiai supranta, kad jiems nepakeliui? O galbūt jie nesuprato, kad kiekvienam žmogui neužtenka TIK VIENO žmogaus? Kai kam tie draugai tampa tik sugėrovais, nes gali savo sielą atskleisti aplinkiniams, kitiems — tai rutina, paskui kurią juda, nes taip visi aplinkui daro, bet jie juda paviršiumi, džiaugiasi dabartimi, džiaugiasi tuo, ką gauna, bet nemąsto, ką galėtų gauti, jei prasiskverbtų toliau. Tas džiaugsmas juk baigiasi su mirtimi, o galbūt tu gulėsi savo mirties patale ir galvosi apie tai, ką pavyko padaryti: užauginau vaikus, daviau jiems „babkių“ savo gyvenimui susiklostyti, galbūt pamėginau atskleisti kai kurias gamtos paslaptis, bet ryšio tarp žmonių nepamačiau. Va, šitą gal ir galėčiau pavadinti desperacija. Tačiau, bendrumas — tai kas įkvėpia, tai, kas suteikia prasmės. O kodėl?

Aš jau rašiau apie sąmonės susiliejimą. Nesikartosiu dar kartą, bet žmogaus sąmonė teka kaip mažas upelis, kuris tik susidūręs su kitais upeliais gali susilieti į platesnę upę. Tai matosi iš idėjų aplinkiniame pasaulyje, žmonės kuria, daro. Tai teikia džiaugsmo, bet neatsako į klausimą, ką šis kūrimo aktas neša ir kur mes būsime po to.

Dabartiniu metu aš galėčiau pasakyti, koks mano būtų tikslas, jei aš gulėčiau savo mirties patale: aplankyti visus savo draugus ir atnešti, parodyti tai, ko jie nematė. Pasidalinti tuo, ką aš įgijau. Nes juk mirties patale tu išsakai savo paskutinę valią, ką su savo sąmone tu padarai. Vieni reinkarnuoja, kiti izoliuojasi, dar kiti — susiskaldo, kaip šizofrenikai, nes gyvenimas jų „neaprūpino“ tomis žiniomis.

Kaip matai, mano gyvenimas nėra paremtas gyvenimu, bet tuo, kam aš savo sąmonę išdalinsiu, kad pasijusčiau platesnėje upėje, nei dabar esu.

Kas mane domina, pakol esu gyvas — tai kooperacija, sąmonės kooperacija, kuri leidžia suprasti kaip galima įsilieti į jūrą. O dėl pagalbos kitiems, kurie jos neprašo — tai eilinis etapas. Jos niekas neprašo, jie ateina pas tave ;), nes vienodi pritraukia panašius. Iš visos tos košės mes po to ir kūriame tai, ką vadiname gyvenimu. Tik žmonės vadovaujasi ženklais, o ne sveiku protu, kai sueinama kartu, nes trauka — tai kažkas, ko mes nenorime matyti aplinkui. Pasakysiu koanu: Medžiai lenkiasi tau, kai eini pro šalį, žmonės praeina šalti, bet tada kur yra meilė?

Energijos tėkmė, ar tiesiog džiaugsmas

Kaip aš priėjau prie idėjos, kad tarp žmonių vyksta sąmonių susiliejimo procesas? Tai greičiau hipotezė, pastebėjimai, bet kurie verčia susimąstyti.

Turime prielaidas manyti, kad žmonės bendrauja ne tik verbališkai, t.y. žodžiais, bet ir per mimiką, per elgsenos pokyčius. Galima būtų išvystyti dvi kryptis mąstyme:

1. Kitų žmonių mimika, gestai mums persiduoda per ideomotorines reakcijas, sukelia nervinius impulsus smegenyse, ir mes gauname tą papildomą informaciją, kurios negalima išreikšti verbališkai, tačiau ji mums atsiskleidžia, kai raumenys atsipalaiduoja, kai nustoja veikti tie ideomotoriniai refleksai. Tada mes matome juos sapnuose, kaip tą papildomą informaciją.
2. Kitų žmonių energija persiduoda, kuri neša kartu ir informaciją. Ir ta energija mums atsiskleidžia vaizdais.

Jei geriau pagalvosime, tai nei viena kryptis nėra visa apimanti. Kad „sudirbtumėme“ pirmąją, tereikia prisiminti stebėtoją, kurį savo bloge aš mokinau išmokinti priimti signalus, tuos perteklinius signalus. Žinojimas kas bus - gana dažnas. Pavyzdžiui, tokie dalykai kaip deja vu ar nuspėjimas, kas netrukus įvyks. Vadinasi, peršasi mintis, jog signalas ateina anksčiau, nei mes tai suvokiame. O jei yra signalas, vadinasi, yra ir nešėjas.

Antrąją kryptį galima sukritikuoti tuo, kad nebūtinai kažkas turi persiduoti, greičiau - tai rezonansas, mėginimas atkartoti savyje tai, kas yra aplinkui.

Galiausiai, nėra jokio skirtumo, koks viso to principas, nes ką mes čia matome - tai yra TIK informacijos mainai. Kokį mes įrankį turime (mažiau ištobulintą, ar ne), informacija visada yra aplinkui. Palyginkime ekstarsensorinius pojūčius su grynai moksliniu požiūriu į mus supančią aplinką. Ir vienu, ir kitu atveju priartėsime prie to, kad imsime stebėti, kas gi vyksta aplinkui. Ir ims vystytis stebėtojas, ne daugiau.

Ekstrasensorika - tai tobulas būdas valdyti savo raumenis ir nervus, reaguojant į aplinkoje vykstančius pokyčius, į informaciją. Ką daro visi jogų ir netradicinių menų praktikai - tai vysto savo vegetacinę nervų sistemą. Raumenų ideomotorika - tai reakcija į signalą, o ką mes su juo darysime, čia jau kitas klausimas. Vieniems tai bus sutrikę nervai raumenyse, kitiems - atsipalaidavę raumenys duos žinoti per sapnus, atsiskleisdami per sapnus, o dar kitiems leis tiesiog priimti visa tai kaip natūralų dalyką, ir sugebėjimą atstatyti savo raumenis į prieš tai buvusią būseną, bei gauti papildomos informacijos, nes smegenys bus priverstos tą informaciją kaupti ir apdoroti.

Taigi, žmonės tarpusavyje bendrauja, jie mainosi savo mimika ir gestais, siunčia energiją vienas kitiems per raumenų ideomotorines reakcijas, bei sustiprina per vegetacinę nervų sistemą, kad tie signalai efektyviau perduotų esamą informaciją smegenims. Kai kuriems ji atsiskleidžia tuojau pat, kai kuriems - per nesąmoningus sapnus.

Priėjome prie to, kad visi mes darome vienas kitam poveikį. Nesvarbu, ar bendrautumėm tiesiogiai, virtualiai ar per sapnus. Mūsų smegenys - tai įrankis, kuris leidžia viską apdoroti.

Vampyrizmas, magija - visa tai nublanksta, jei žinai, kaip viskas veikia. Vampyrizmas - tai ideomotorinės reakcijos, kurios sukelia neigiamus signalus smegenyse, galbūt ir dėl autohipnozės, magija savu ruožtu - tai kontroliuojamas informacijos perdavimas, kai žinai kaip ją perduoti, kokį signalą smegenims kitam žmogui pasiųsti, kokius sapnus tai sukels tam žmogui, kas iš to gausis.

Viskas yra paprasta. Tik svarbiausia yra stebėtojas. O taigi kur susiliejimas? Trumpai, kol kas - tai rezonansas į mimiką, gestus, tobulas priėmimas signalų, kuriuos mes vienas kitam perduodam. Kas gausis, jei mes tai ištobulinsime - dar viena įdomi tema, kurią aš paliesiu vėliau.

Bendrumas

Atgaivinam blogą, ar ne? Rašyti toliau yra gana sunku, bet manau, kažkada gausis išreikšti tas mintis, kurios tūno viduje. Sunku dėl to, kad blog'uose nesivysto jokių diskusijų, šiaip tik komentarai. Kai kam įdomu, kai kas randa atsakymus į klausimus, bet esmė ne tame. Joks judėjimas priekin negalimas be kooperacijos.

Jei tai, ką parašiau, kai kam ir paaiškina kai ką, jei ruošiesi judėti toliau, nieko nebus, jei nebus grupės žmonių. Lietuvoje tai padaryti yra beveik neįmanoma, nes visi turi rūpesčių, ir niekam neįdomios globalios problemos. Kas tie sekėjai mano bloge? Ieškantys atsakymų? Bet atsakymų niekad negausite, su kiekvienu reikia dirbti atskirai. Tai ką aš mėginu savo blog'e parašyti - daugiau taikoma visiems, bent jau taip stengiuosi. Tačiau tikrų pasekėjų (ne „sekėjų“), galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Ką aš noriu parašyti, tai yra kad sensualumas yra tarytum prakeiksmas. Visi bijo to, bet ieško jo. Problemos nėra mūsų viduje, bet problema yra aplinkui. Todėl pasakoti atvirai priverčia galvoti ir elgtis kitaip.

Noriu tiesiog išsakyti kelis faktus, ir priversti pagalvoti:
1. Mes ieškome draugų, bet jų nerandame, nesvarbu radai savo antrąją pusę ar ne.
2. Mes ieškome stebuklų, bet nė vienas jų negali įgyvendinti.

Gal dėl to, kad mes esame išmokyti žiūrėti tik, kas darosi viduje, bet ne kito žmogaus viduje? Ar tai apskritai įmanoma, įsijausti (?) į kitą žmogų ir pajusti viską? Mažai kam tas klausimas kyla, mažai kas nori išeiti už savo ribų, bet jei pažiūrėsime aplinkui, visi to ieško, bet bijo.

Kokią išvadą mes galime padaryti? Tai kad sienos turi sugriūti, tai kad žmonės tarpusavyje nėra izoliuoti, o susiję, nesvarbu, ar tai realus ar virtualus gyvenimas. Pilnatvė ateina tada, kai susijungiame, bet ne mintyse, o sieloje. Tada mes jaučiame gyvenimo prasmę, ir neieškome būdų kaip greičiau pabaigti šią ašarų pakalnę.

Gyvenimas sunkus - kaltiname save. O už ką? Dėl to kad patys kalti, jog neieškome sau panašių sielų, nes ar tai laiko trūksta, ar tai šeima įpareigoja. Galvojame, kad gyvenimas praeinamas, o kad kas dieną kažkas nutinka - to nematome. Mes grįžtame namo tik su rūpesčiais, bet užmirštame, ką mums teko patirti.

Ir turint galvoje šitas bendras savybes, nelieka nieko kito, kaip pasiaukoti ir išeiti iš savo ribų. Kas netikit į reinkarnaciją, galiu pasakyti, kad ir netikėkit, bet tai rodiklis, jog reikia spręsti klausimą apie sielų bendrumą. Kai kas tikit į krikščionybę, bet niekad niekas net nemėgino įgyvendinti savo gyvenime tos vienintelės taisyklės savo gyvenime, kaip kad mylėjimas savo artimo. Mes gyvename dėl savęs, ir tai sukelia sunkumų judėti toliau. Tačiau, visos problemos sprendžiamos čia pat, kartu, jei viskas įgauna tikslą.

Nenorime šnekėti apie tikslą? Bet tikslas yra aiškus: mes mirsime, turėsime vaikų ar ne, galbūt džiaugsimės jais arba ne, bet tai nesudarys jokių prielaidų mums patikėti, kad tai buvo mūsų gyvenimo tikslu, tai liks kaip detalė visame laiko tarpsnyje.

Taigi, koks gyvenimo tikslas? Aš jau rašiau apie susiliejimą, bet galbūt kažkas to nesuprato. Mokėjimas būti komandoje ar ką nors sako? Sielų susiliejimas niekuo nesiskiria, tai tik detalė aukštesniame lygyje. Susimąstykim....